VAISINGUMAS KAIP ASMENS LYTIŠKUMO RAIŠKA

Kun. doc. dr. Andrius Narbekovas

Vaisingumas - asmens gėris
Krikščionybė žmogaus asmenį supranta kaip neatsiejamą kūno ir dvasinės sielos vienovę. Žmogus nėra sutapatinamas tik su kūnu, kas būtų būdinga grynai materialistinei sampratai, nei sutapatinamas su siela, kas būdinga daugeliui Rytų religijų. Žmoguje susitinka du pradai: medžiaginis (kūnas) ir dvasinis (siela), kurie yra vienas su kitu labai glaudžiai susiję. Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą "kūno ir sielos vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno "forma";vadinasi, iš medžiagos sudarytas kūnas, veikiant dvasinei sielai tampa žmogiškas ir gyvas kūnas; " tačiau pabrėžiama, kad "dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį". Taigi kalbama apie žmogišką prigimtį, kuriai būdingas kūni?kumas ir dvasi?kumas. ?mogus tiesiog yra kūniškas asmuo. Tiek kūnas, tiek siela yra asmeniški, t. y. būdingi kiekvienam atskiram žmogui. Tam tikram kūnui tinka tik tam tikra dvasinė siela, kuri yra to kūno gyvybės principas. Dar daugiau, " dėl esminės vienybės su dvasine siela kūnas negali būti traktuojamas tik kaip audinių, organų ir funkcijų derinys, jis negali būti vertinamas lygiagrečiai su gyvūnų kūnu: jis yra sudedamoji dalis asmens, kuris per jį reiškiasi ir veikia" . Žmogaus kūnas yra neatsiejama integrali ?mogaus asmens dalis ir yra asmens gėris, o ne tik gėris asmeniui. Žmonės, būdami kūniški asmenys, skiriasi vieni nuo kitų savo lytiškumu. Būti žmogumi reiškia būti vyru arba moterimi, reiškia būti lytine būtybe. Taigi jau paties Dievo valia žmogus egzistuoja kaip vyras ir kaip moteris. Kiekvienas žmogus nuo pat savo atsiradimo pradžios yra gavęs lytinį tapatumą, kurį privalo priimti kaip dovaną ir ja džiaugtis. "Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį sukūrė juos"(Pr 1, 27). Tą pačią tiesą atskleidžia ir šiuolaikinis mokslas, įrodęs, kad jau nuo pat prasidėjimo, nuo pat zigotos yra apspręsta lytis. Vyras ir moteris nėra skirtingų rūšių atstovai, bet yra lygiaverčiai asmenys. Moteris yra dovana vyrui ir vyras yra dovana moteriai, tokiu būdu jų tarpusavio bendravimas praturtina vienas kitą ir yra abiejų džiaugsmo šaltinis. Dar daugiau, būti vyru ar moterimi nėra tik kažkas biologiško, nes žmogaus kūnas nėra tik žmogaus instrumentas, bet yra sudėtinė asmens dalis. Dėl to žmogaus lytiškumas yra svarbus žmogui ne tik giminės pratęsimui, bet yra svarbus žmogui kaip asmeniui, yra neatsiejama jo dalimi. Pati žmogiškojo buvimo esmė negali būti nusakoma atskirai nuo jos egzistavimo abiem lytimis. Abiejų lyčių asmenų tarpusavio ryšį įgalina kitoniškumas ir papildomumas, kuris nėra tiktai biologinis, bet ir dvasinis. Lytiškumas yra tai, ko žmogus savavališkai nėra pajėgus nusikratyti. Moteris yra asmuo savitu moters buvimo būdu, o vyras yra asmuo savitu vyro buvimo būdu. Žmogaus lytiškumas yra suvokiamas kaip neatsiejama asmens dalis. Visa tai ką mes jaučiame kaip kūniški asmenys yra susiję su mūsų kūnais, atsiriboti nuo savo kūnų reiškia atsiskirti nuo savęs pačių. Mūsų lytiškumas yra svarbus tam kuo mes esame ir paveikia mūsų mintis , jausmus ir mūsų veiksmus. Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų, turėdamas sąmoningą ir laisvą apsisprendimą, kad jo veiksmai išplauktų iš vidinio asmenybės sprendimo, o ne iš aklo vidaus impulso ar dėl išorinės prievartos.Tas orumas pasiekiamas, kada žmogus sugeba išsivaduoti iš aistrų vergijos ir siekia laisvai pasirinkto žmogaus kilnumą atitinkančio gėrio. Žmonės, būdami kūniški lytiniai asmenys, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, turi ir mylėti vieni kitus besąlygiškai dovanodami save. Kadangi žmogus yra įkūnyta dvasia, ir kūnas yra asmens išraiška, tai suprantama, kad šitoje meilėje yra kūniški elementai. Dėl panašumo į Dievą, žmonių meilė tap pat turi būti vaisinga. Taigi, vienas kitam savęs dovanojimas apglėbia naujos gyvybės galimybę. Logiška teigti, kad jeigu žmogus išsiskiria iš visų gyvūnų, tai ir jo atsiradimas turi būti skirtingas, turi išsiskirti nuo paprasto dauginimosi. Žmogaus gyvybės perdavimas visų pirma turi būti žmogiškas, nes tik žmogus yra protingas ir laisvas. Tokiu būdu tik žmogus gali pažinti tiesą ir tik jis gali sąmoningai išreikšti savo lytiškumą. Krik?čioni?koji etika tradici?kai ?mogaus lyti?kum? supranta meilės ir gyvybės perdavimo prasme. Visada yra pabrėžiamas nenutraukiamas egzistencinis ir psichologinis ryšys tarp gyvybć perduodančios arba prokreacinės žmogaus lytiškumo dimensijos ir meilć perduodančios arba asmenis jungiančios dimensijos. Jau Pradžios knygoje kalbama apie vaisingumą ir asmenų bendrystę. Dievas, sutvėręs vyrą ir moterį, palaimina juos ir liepia:" Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! (…)"(Pr 1, 28). Matydamas, kad "negera būti žmogui vienam", padarė jam tinkamą bendrininką( Pr 2, 18; 22-23). Būdami skirtingi dėl savo lyties ir kaip tik dėl to galintys papildyti vienas kitą "jie tampa vienu kūnu"(Pr2,24). Tapimas vienu kūnu yra neatsiejamas nuo naujos gyvybės perdavimo. Kitaip sakant negali būti meilės be vaikų (dirbtinai užkertant kelią naujos gyvybės atsiradimui) ir vaikų be meilės (kada įsikiša technologijos ir atstoja santuokinį lytinį aktą). Reikia teisingai suprasti, kad " Vyras ir moteris yra sukurti "vienas kitam" ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs " pusinius ", " nepilnus "; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kurioje jie vienas kitam gali pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys ( " kaulas mano kaulų"…) ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris." Kiekvienas asmuo išreiškia savo lytiškumą per kitą asmenį. Tačiau žmogus niekada negali būti priemone, būdamas asmuo jis visada yra tikslas. Žmogus turi būti norimas dėl jo paties kaip asmens. Asmuo negali būti nei išimtinai, nei pirmiausia vartojimo objektas todėl, kad įrankio arba priemonės kito subjekto sumanytam tikslui pasiekti vaidmuo prieštarauja pačiai žmogaus prigimčiai, o meilė yra kaip vienintelė priešybė tam, kad asmuo būtų naudojamas kaip priemonė tikslui pasiekti arba kaip kito žmogaus veiklos įrankis. Kada lytinis potraukis yra realizuojamas per lytinį aktą, panaudojant kitą asmenį tik kaip priemonę lytinio potraukio patenkinimui, tuomet yra pažeidžiamas ne tik to asmens lytiškumas, bet pats asmuo. Prigimtinė žmogiško orumo teisė saugo patį žmogų ir nustato teisingą santykį su kitais žmonėmis, o vienintelis teisingas santykis tarp asmenų yra meilė ir iš jos išplaukianti pagarba . Tokiu būdu, kaip matome, lytinis potraukis gali žmogų nuvesti egoizmo ir net nusikaltimo keliu ir gali nuvesti šventumo keliu per vienas kitam savęs dovanojimą. Santuoka transformuoja tai, kas gali žmogų padaryti savanaudžiu ir savęs vergu, į didžiausią gėrį ir meilę. Tik santuokoje, vieno vyro ir vienos moters ryšyje, yra įmanomas visiškas abiejų asmenų lygiavertiškumas ir išnyksta pavojus būti panaudotam kaip priemonė. Kai bibline kalba sakome " pa?ino" , mes turime galvoje vyro ir moters "tapimą vienu kūnu", kada susijungia du asmenys, o ne tik du kūnai. Susijungiant kūnams, galimas tik fizinis pajautimas, todėl santuokinis lytinis aktas yra daugiau nei paprasti lytiniai santykiai tarp vyro ir moters. Tik santuokinis aktas išlaiko pagarbą santuokiniams gėriams kaip santuokinei ištikimybei ir vaikų gėriui. Tik santuokinis aktas yra atviras santuokinei meilei ir naujai gyvybei. Taigi santuokinis aktas pagal savo prigimtį yra apjungiantis abi žmogaus lytiškumo dimensijas: meilę perduodančią arba asmenis jungiančią ir gyvybę perduodančią arba prokreacinę. Iš tiesų tas ryšys , kuris sujungia šias abi dimensijas ir yra pati santuoka. Sutuoktiniai savo laisvu apsisprendimu prisiima visas pareigas ir atsakomybę dėl visų santuokos gėrių. Todėl "tėvystės" sąvokoje telpa sąmoningas ir valingas pasirinkimo procesas, kuris yra susijęs su visapusišku asmenų bendravimu. Iš esmės santykis tarp asmenų santuokoje nėra tik vyro ir moters tarpusavio santykis, bet savo prigimtimi yra asmenų susivienijimas kaip santykis su prokreacija. Nauja žmogiška gyvybė gali būti tinkamai perduodama tik santuokinio akto metu, kuris išreiškia santuokinę vyro ir žmonos meilź. Savo kūnais ir per kūnus sutuoktiniai išbaigia savo santuoką bei tampa tėvu ir motina. Gerbdamas jų " kūnų kalbą" ir jų prigimties kilnumą, santuokinis aktas gerbia atvirumą gyvybės perdavimui; asmens prokreacija yra vaisius ir rezultatas vedusiųjų meilės. Žmogiškųjų gyvybių pradžia išplaukia iš gyvybės pradėjimo, sujungto ne vien biologine, bet ir dvasine vienybe tėvų, susietų santuokos ryšiais. Iš tokio žmogaus, kaip kūniško - lytinio asmens ir santuokos suvokimo išryškėja, kad žmogus savavališkai negali priešpastatyti meilės ir vaisingumo, tarp kurių egzsistuoja nenutraukiamas psichologinis ir egzistencinis ryšys. Santuokinis vaisingumas negali būti atskirtas nuo meilės, nes tai yra ta pati meilė viename iš savo prigimtinių matmenų. Katalikų Bažnyčios mokymo doktrina skelbia, "kad tarp santuokiniu aktu reiškiamos sutuoktinių vienovės ir tuo pačiu aktu reiškiamo žmonių dauginimosi yra Dievo nustatytas nesuardomas ryšys, kurio žmogus savo nuožiūra negali pažeisti".

Vaisingumas dualistinėje antropologijoje
Deja, šiandien vyraujantis dualistinis požiūris į žmogų ir jo lytiškumą bei iškreiptas laisvės bei pačios santuokos suvokimas pažeidžia šį nenutraukiamą ryšį. Pagal dualistinį asmens suvokimą, žmogaus kūnas yra tik gėris asmeniui, kaip instrumentas, o asmuo yra sutapatinamas su sąmoningumu, gebėjimu bendrauti. Iš to seka, kad gyvybės perdavimas yra tik biologinė žmogaus lytiškumo funkcija, o vyro ir moters skirtumai yra tik anatominiai. Kiekvienas santuokinis lytinis aktas gali baigtis naujos gyvybės pradėjimu, tačiau lytinis ryšys turi ir kitus tikslus, ne vien tik gyvybės perdavimo, būtent meilės išreiškimą sutuoktiniui. Todėl noras atskirti prokreacinę žmogaus lytiškumo dalį nuo kitų ne biologinių tikslų visada buvo aktualus. Kontraceptinių priemonių sukūrimas sudarė sąlygas atskirti prokreaciją, ir daugeliui tai pasirodė esąs išlaisvinantis žmogų iš biologinės tironijos įvykis. Tai savo ruožtu sąlygojo ir klaidingą požiūrį į lytiškumą bei pačią santuoką, nes dėl prokreacijos ekskliudavimo ji pasidarė nebūtina, nebūtina tapo ir tai, kad asmenys būtų priešingos lyties . Dėl tokio požiūrio į lytiškumą vaisingumas, kuris susijęs su naujos gyvybės atsiradimu, tapo trukdžiu bendravimui ir yra traktuojamas tarsi "liga", kurią reikia "gydyti". Tai liudija paplitęs kontracepcijos, ypač hormoninės, naudojimas. Dar daugiau, žmonės, įpratę naudotis priemonėmis, kliudančiomis pastoti, praranda pagarbą vienas kitam ir, nepaisydami nei fizinės, nei dvasinės jos pusiausvyros, laiko vieni kitus tik priemonėmis savo geiduliams tenkinti, o ne gyvenimo draugais, kuriuos privalo gerbti ir mylėti. Kontracepcija tarp sutuoktinių, nors šie ir išreiškia meilę per santuokinį lytinį aktą, parodo jų egoistiškumą, nes yra ekskliuduojamas visiškas savęs dovanojimas, paliekant tik gaunamą pasitenkinimą. Kai sutuoktiniai, naudodamiesi antikonceptinėmis priemonėmis, paneigia Kūrėjo moters ir vyro prigimčiai ir jų susijungimui suteiktą prasmę, jie užima Dievo planų "teisėjo" poziciją ir pažemina žmogaus lytiškumą bei "manipuliuoja juo, o kartu ir savo bei sutuoktinio asmeniu, paniekindami "visiško" atsidavimo vertingumą. Todėl natūrali "kalba", kuri išreiškia abipusį, visišką sutuoktinių atsidavimą, dėl antikoncepcinių priemonių tampa prieštaringa "kalba" arba tokia, kuri nereiškia visiško atsidavimo kitam ir yra ne kas kita kaip santuokinis "melas". Iš čia ne tik kyla atsivėrimo gyvybei paniekinimas, bet ir darosi netikra santuokinė meilė, kuri pašaukta visiškam asmeniškam atsidavimui. Kontraceptinis elgesys santuokinį lytinį aktą padaro nepilna asmens išraiška. Kai kūnas nebelaikomas asmenine tikrove, jis numenkinamas iki gryno materialumo ir naudojamas atsižvelgiant tik į malonumo ir veiksmingumo kriterijus. Dėl to ir lytiškumas yra nuasmeninamas ir išnaudojamas: užuot buvęs meilės - savęs dovanojimo ir kito žmogaus priėmimo su visais kaip asmenybės turtais - ženklu, vieta ir kalba, jis vis dažniau tampa įrankiu instinktams patenkinti.Todėl iškraipoma ir klastojama pradinė žmogaus lytiškumo svarba, pats asmuo. Visai kitoks yra požiūris į žmogaus asmenį, jo lytiškumą bei santuoką tų, kurie naudojasi natūraliais šeimos planavimo metodais. Šiuo atveju į žmogų yra žvelgiama kaip į kūnišką lytinį asmenį, į vaisingumą kaip į vieną iš didžiausių asmens gėrių, į santuoką kaip į visišką savęs dovanojimą. "Kūno kalba" suprantama kaip ypatinga priemonė išreikšti vyriškumui ir moteriškumui tarpasmeniniame bendravime, todėl mokslas apie natūralų šeimos planavimą siekia išmokyti šią "kūno kalbą" teisingai skaityti ir deramu būdu ja naudotis. Sutuoktiniai, pasinaudodami nevaisingumo laikotarpiais, gerbia nesuardomą santuokinį ryšį, kuris turi vienyti ir duoti gyvybę, jie elgiasi kaip Dievo planų "vykdytojai" ir "naudojasi" lytimi pagal pirmykštį "visišką" atsidavimą, be manipuliacijų ir iškraipymų.

Vaisingumas ir atsakinga tėvystė - motinystė
Vyras ir moteris, kurie kaip sutuoktiniai vienijasi visiškai seksualiai bendraudami, jau vien dėl to patenka į sferą tvarkos, kuri teisingai turi būti vadinama prigimties tvarka, tačiau pastarosios negalima tapatinti su "gamtos tvarka", nes tai pirmiausia yra egzistavimo ir atsiradimo -prokreacijos tvarka. Dėl buvimo asmeniu natūralus tapimo tėvu ar motina faktas visada turi gilesnę už "gamtinę", būtent asmeninę prasmę. Todėl reikia pabrėžti, kad vyro ir moters santuokiniame bendravime susitinka dvi tvarkos: prigimties tvarka, siekianti dauginimosi, ir asmens tvarka, pasireiškianti asmenų meile ir siekianti kuo nuodugnesnio jos įgyvendinimo. Šių dviejų tvarkų suderinimas sukelia nemažą įtampą, bet žmogus, būdamas asmeniu, yra paties savęs šeimininkas ta prasme, kad gali save kontroliuoti ir nėra bejėgis savo aistrų akivaizdoje. Prigimtinio įstatymo laikymasis yra pasiekiamas tik per susivaldymą, kuris yra esminis, palaikant pusiausvyrą tarp bendravimo, per kurį sutuoktiniai siekia intymios vienybės, ir to, kaip jie priima atsakingą tėvystę. Atsakinga tėvystė reiškiasi realiame gyvenime, todėl negali likti tik gražia sąvoka ar nepasiekiamu dalyku. Ši sąvoka paliečia visą šeimą iš esmės. Sutuoktiniai, vedami savo sąžinės, patys turi nuspręsti kaip išreikšti savo vaisingumą. Bažnyčia, nežiūrint jai rodomo priešiškumo, liudija pasauliui tiesą, palikdama pasitikėjimą žmogumi ir nukreipdama jį į tai, kas ypatingai atspindi jo žmogiškumą, būtent jo atsakomybę. Teisingi sprendimai bus tie, kurie sujungia visus konkrečius faktorius į vieną visumą: socialinio teisingumo poreikį, kartu gerbiant Dieviškus įstatymus, asmens orumą ir jo laisvę, šeimą ir sutuoktinių atsakomybę. Santuokinė meilė tiesiog reikalauja, kad sutuoktiniai gerai susipažintų su sąmoningos tėvystė - motinystės pareigomis. Kaip teisingai turi būti suvokiama atsakinga tėvystė - motinystė? Į tai atsako popiežius Paulius VI enciklikoje Humanae Vitae . Kalbėdamas apie biologinius procesus, jis teigia, kad " sąmoninga tėvystė - motinystė reikš, kad gimdytojams reikia pažinti biologinius procesus bei savo funkcijas, susijusias su šitais procesais, ir jas respektuoti, nes žmogaus protas gyvybės perteikimo galioje atranda biologinius dėsnius, kurie priklauso žmogaus kaip asmens, sričiai". Natūralūs šeimos planavimo metodų ( NŠP ) pagrindas ir glūdi pirmiausiai pažinime savo vaisingumo, tuo tarpu kontracepcij? naudojantiems vaisingumo pa?inimas nereikalingas. Kalbėdamas apie prigimties potraukius ir aistras, popiežius Paulius VI teigia, jog " sąmoninga tėvystė - motinystė reikš tai, kad šiuos potraukius reikia protu ir valia valdyti". Čia atsispindi kita esminė natūralių šeimos planavimo metodų taikymo savybė, nes Pasaulinė Sveikatos Organizacija pateikia tokį NŠP apibrėžimą: " NŠP - tai nėštumo planavimo arba jo išvengimo metodai, grindžiami vaisingų ir nevaisingų mėnesio ciklo fazių nustatymu". Šis apibrėžimas apima du komponentus, anksčiau paminėtą vaisingumo nustatymą ir seksualinio elgesio reguliavimą atsižvelgiant į šeimos planus. Naudojant kontracepciją, elgesio kontrolė tampa nereikalinga. Tačiau akivaizdi tiesa yra ta, kad žmogus visur prigimtį suvaldo tuo, kad prisitaiko. Negalima prigimties nugalėti, prigimtį prievartaujant. Prigimtis suvaldoma, tik remiantis nuodugniu jos tikslingumo ir joje viešpataujančio taisyklingumo pažinimu. Žmogus suvaldo prigimtį tuo, kad kaskart geriau panaudoja joje slypinčias galimybes. Iš čia pereinama į meilę. Jei seksualinis santykis remiasi potraukiu, įtraukiant kitą asmenį, tai elgesys su tuo asmeniu jo moralinės vertės atžvilgiu formuojasi netiesiogiai per potraukio reiškimosi seksualiniame santykyje būdą. Popiežius Jonas Paulius II labai aiškiai pastebi, kad "žmogus gali likti ištikimas asmeniui jam derama meilės tvarka, jei yra ištikimas prigimčiai. Kai prigimtį prievartauja, taip pat "prievartauja" asmenį, darydamas jį vartojimo, ne meilės objektu." Skirtingai nuo kontraceptinio santuokinio akto, natūralaus ritmo pasirinkimas - tai akceptacija asmens ciklo, tai yra moters, o ryšium su tuo, dialogo, abipusės pagarbos, bendros atsakomybės, susivaldymo akceptacija. Prisiderinimas prie ciklo ir dialogas - tai dvasinio, o vėliau ir fizinio santuokinio bendrumo, taip pat ištikimos asmens meilės, kurios reikalauja santuoka, pripažinimas. Naudojantis natūraliais šeimos planavimo metodais, lytiškumas yra išsaugomas ir ugdomas teisingai ir visiškai žmogiškai, o nėra "naudojamas" kaip "objektas", kuris, ardydamas asmeninę sielos ir kūno vienybę, smogia į patį Dievo kūrinį, stipriausią prigimties ir asmens ryšį. Šiandieninėje sekuliarizuotoje visuomenėje, kur vyrauja malonumų kultas ir yra svetimas pasiaukojimas, yra palanki dirva kontracepcijos plitimui. Mokslo ir technologijų pagalba žmogus siekia viešpatavimo, bet tuo pačiu sumažėja savikontrolės vaidmuo. Paradoksalu tai, kad siekdamas išsilaisvinimo, žmogus darosi vis didesniu belaisviu. Atsakinga tėvystė - motinystė yra susijusi ir su fizinėmis, ekonominėmis, psichologinėmis bei socialinėmis sąlygomis, todėl popiežius Paulius VI teigia, kad " sąmoningais tėvais laikysime tuos, kurie, protingai apsigalvoję ir kilnumo skatinami, nusprendžia laukti daugiau vaikų arba dėl rimtų priežasčių pasiryžta ribotą ar neribotą laiką vaikų negimdyti, bet kartu ir laikytis dorinių įstatymų" ir pabrėžia, kad " tėvystę - motinystę jungia intymus ryšys su vadinamąja objektyviąja Dievo nustatyta dorine tvarka, kurios aiškintoja yra teisinga sąžinė" ir kad " tėvystė - motinystė reikalauja, kad vyras ir žmona, nepažeisdami dalykų ir gėrybių tvarkos, pripažintų savo pareigas Dievui, sau, šeimai ir visuomenei". Kitaip sakant, sąmoninga tėvystė - motinystė talpina savyje laisvą abipusį poros sprendimą dėl gimdymo dažnumo ir vaikų skaičiaus; sąžiningą šeimos planavimo pagrindimą Dievo, savo pačių, vaikų ir šeimos bei visuomenės akyse; susipažinimą su Bažnyčios mokymu apie nėštumą ribojančių metodų moralinį leistinumą. Auk?čiau pateikti duomenys leid?ia atsakingai teigti, jog antropologinis kontracepcijos ir natūralių šeimos planavimo metodų taikymo santuokoje skirtumas yra gerokai didesnis ir gilesnis nei paprastai manoma ir atspindi dvi tarp savęs nesutaikomas asmens ir žmogaus lytiškumo koncepcijas bei skirtingą požiūrį į atsakingą tėvystę - motinystę.