|
|
1999-2000
m. žiema, Nr. 4
|
|
BIOTEKA
Marie A. PEETERS NEY, Philip G. NEY
EUGENIKA IR ABORTAS
Marie Peeters Ney, medicinos daktarė, Tarptautinio genetikos tyrimų
fondo medicinos tyrimų direktorė. Ji ir jos vyras Philip Ney yra pasaulyje
žymiausi specialistai poabortinio sindromo srityje.
Philip Ney, medicinos daktaras, profesorius. Tarptautinio prarasto
nėštumo ir vaikų išnaudojimo tyrimų bei reabilitacijos instituto įkūrėjas.
Daugybės knygų poabortinio sindromo tema autorius.
Eugenikos atsiradimas
Eugenikos terminą pasiūlė Franc Galton (Čarlzo Darvino pusbrolis) 1883
me- tais mokslui, skirtam žmonių rasei biologiškai pagerinti. Iš tikrųjų
pagrindus eugenikos raidai padėjo Čarlzas Darvinas, kurio darbai apie
natūraliąją atranką pabrėžė tą faktą, kad norėdami išgyventi išlieka tik
stipriausieji. Ši rasės koncepcija tapo mokslo tyrimo objektu. Maltusas
skelbė, kad padėdami vargšams sutrukdome natūraliai atrankai ir tuo būdu
sukeliam ekonominę suirutę. Eugenikos judėjimui reikėjo solidžių mokslinių
teorijų apie paveldimumą ir kitų, rodos, nesusijusių teorijų, kad būtų
sulaukta momento ir suformuotas eugeninis mentalitetas. 1895 metais Adolph
Jost išleido darbą Teisė mirti, kuriame pateikė teoriją, jog kai kurių
žmonių gyvenimai yra beverčiai, netgi turi neigiamą vertę. Jis propagavo
tiesioginį žudymą iš pasigailėjimo ir manė, kad valstybė gali kontroliuoti
savo individų gyvenimą ir mirtį. Leipcigo grupė rutuliojo ir tokią sąvoką:
gyvenimas, kurio neverta gyventi. Charles Richet, Nobelio premijos laureatas,
medicinoje turbūt yra žymiausias eugeninio mentaliteto atstovas. Jis skelbė,
kad siekiant pašalinti rūšis, kurios yra intelektualiai žemesnės, turi
būti padaryti politiniai sprendimai, užtikrinantys protinių invalidų išnaikinimą
(1919 selection naturalle). Siekdamas pateisinti visa tai, jis skelbė,
kad civilizacija, kuri gina silpnuosius, pati kasa sau duobę, nes eina
prieš natūralią atranką, pagal kurią turi išlikti tik stiprūs ir prisitaikę.
Jo nuomone, tikrojo humanizmo esmė yra ta, kad žmoguje gerbiamas vienintelis
dalykas jo inteligencija, net naujagimiai esą beverčiai, nes jie tai
tik galimybės, žmogaus kūnas be žmogiškosios inteligencijos.
Taigi ideologinis trikampis buvo sukurtas. Jis leido plisti eugenikai:
natūralios atrankos ir rasės (rūšies) sąvokos (išplėstos taip,
kad apimtų ir mintį apie rasinę higieną);
nevienoda žmonių gyvenimų vertė, grindžiama gyvenimo argumentų
kokybe (mintis apie beverčius gyvenimus);
sąvoka, jog aukščiausia ir galutinė žmogaus vertė tai jo inteligencija
ir būtent ją turi ginti politiniai sprendimai.
Eugenikos raida
Nuo 1920-ųjų iki 1930-ųjų metų eugenikos minčių fabrikas sukūrė pozityvios
ir negatyvios eugenikos koncepcijas. Eugenikos programos buvo pradėtos
daugelyje vadinamųjų išsivysčiusių šalių.
Pozityvi eugenika
gimimų kontrolė (Margaret Sanger 1921);
dirbtinis apvaisinimas ir pirmieji darbai apvaisinimui in vitro
(mėgintuvėlyje);
socialiniai įstatymai, kurie buvo susi- ję su finansine nauda
ir padėjo kontroliuoti gimimus.
Negatyvi eugenika
Eugenikos sterilizacijos įstatymai:
JAV po Indianos (1907) 30 valstijų išleido nesavanoriškos sterilizacijos
įstatymus 1931 m.
Vokietijoje 1933 m. nesavanoriška sterilizacija tų, kurie gali
pernešti genetines ligas; sterilizacija dėl rasinių priežasčių.
Johnsono Imigracijos apribojimo aktas 1924 m. apribojo biologiškai
žemesnių rasių imigraciją.
Eutanazija
Aktyvi eutanazija Prancūzijoje (40000 psichinių ligonių Viši režimo metais)
ir nacistinėje Vokietijoje.
Vokiečių eutanazijos judėjimas 4-ojo dešimtmečio gale sparčiai plėtėsi
prieš labai atsilikusius ir apsigimėlius vaikus, kurie gyveno psichiatrinėse
įstaigose. Vaikai, kuriuos turėjo pašalinti akušerės, gydytojai, vietinių
įstaigų vadovybės potvarkiu buvo suvežti į vieną iš 28 naikinimo institucijų.
Eutanazijos programa, pradžioje sugalvota tik vaikams, jaunesniems nei
3 m. amžiaus, vėliau buvo išplėsta taip, kad apėmė ir nepageidaujamos
rasės vaikus. Nacių valdomoje valstybėje naikinimo stovyklos savo genocido
programomis visiškai įgyvendino eugeninę filosofiją. Koncentracijos stovyklos
davė pradžią visiems po to sekusiems genocidams, įskaitant ir abortą.
Pasaulis su siaubu reagavo į tas ataskaitas Niurnbergo proceso metu,
ir buvo galima pamanyti, kad eugenikai, eutanazijai ir genocidui suduotas
mirtinas smūgis ir kad niekada daugiau tai nepasikartos. Buvo iškilmingai
paskelbtos institucijos, dekretai ir deklaracijos įtikinti žmonėms, kad
niekada daugiau tokie žiaurumai nebus įvykdyti prieš žmoniją.
O dabar mes klausiame, kodėl eugeninis mąstymas turėjo staiga sprogti
viso pasaulio mastu. Norėtume apžvelgti sąsajas tarp eugeninio mentaliteto
raidos nuo 1900 m. ir dabartinės situacijos. Mirtinos eugenizmo šaknys
nebuvo sunaikintos, nes šiandien tebeegzistuoja:
mintis, kad gyvenimo kokybė svarbiau už patį gyvenimą;
mintis, kad politinės sistemos gali kištis į žmonių skaičiaus
kontrolę ir joms gali būti leista apriboti, pvz., trečiojo pasaulio šalių
augimą (ekonominė pagalba, susijusi su gimimų kontrole);
embrioninė kontrolė, kaip 1946 m. manė Muller, tai vyriausybinė
kontrolė, kuri pagerintų žmonių rasę ir pagydytų ligas;
kryptis, pagal kurią žmonės vertinami tokiom sąvokom kaip kainos
naudos analizė (cost benefit analysis) (pvz., remti kai kurias žmonių
kategorijas, yra finansinė našta, kurios neįmanoma pamiršti, arba ekologinė
kryptis, skelbianti, kad žmonės tai grėsmė globaliniam planetos išlikimui;
žmogaus apibūdinimai, kuriuose vartojamos sąvokos: galimybės, norimas,
vertas, nevienodos pagarbos (gyveną adekvatų gyvenimą, kokybišką ir pan.),
gyvenimas, kurio neverta gyventi, ir t.t. šios sąvokos liko giliai mūsų
pasąmonėje nuo II pasaulinio karo, mums trūko drąsos konfrontuoti ar iškelti
klausimą dėl šių iš kartos į kartą perduodamų mąstymo bruožų.
Kadangi nebuvo išspręsti pamatiniai, giluminiai klausimai, jie turės
iškilti į paviršių vėl, kai ateis laikas, kai išorinės aplinkybės taps
palankios ir jie suveiks kaip sprogstamasis užtaisas. Kai kurios išorinės
sąlygos atitinka 4-ojo dešimtmečio Vokietijos (ekonominiai sunkumai: milžiniška
mokesčių našta nedaugeliui žmonių, nes populiacija sensta dėl mažo gimstamumo
ir mažo mirtingumo; treniruojama išrinktųjų valdomų gydytojų grupė, kuri
galės atlikti genocidą; nesuteikiami liudijimai (sertifikatai) akušeriams,
kurie atsisako mokymosi metu atlikti abortus; genetinių tarnybų patikrinimas);
teiginiai apie ekologiją (žmonių padermė esanti didžiausia grėsmė mūsų
planetai); kontraceptinis mentalitetas, pagal kurį pastojimas (t.y. vaikai)
yra klaida.
Nacių žiaurumo atminimas vis dar gyvas. Tačiau pasaulinis genocidas gali
būti pradėtas, jei susidarys kelios sąlygos:
tokios programos taikinys turi būti silpniausi, skurdžiausi, tie,
kurie visai neturi balso, vardo, nepalieka jokios aiškios atminties;
visas pasaulis (kiekviena rasė ir naci- ja turi būti įtraukta
dalyvauti procese);
atsakomybę turi dalytis visi (kiekviena šeima, kiekvienas visuomenės
narys turi būti kaltas; visi turi apie tai žinoti), turi būti pasaulinė
kaltė.
Jei šios sąlygos nebus patenkintos, moderni eugenika, eutanazija ir
genocidas negali atsirasti. Abortas leido patenkinti visas šias sąlygas.
Iš tiesų šiame pasaulyje silpnų, negalinčių apsiginti žmogiškųjų esybių
žudymas dėl patogumo tapo pavyzdžio neturinčiu genocidu.
Kasmet nužudoma apie 60 mln. beginklių mūsų visuomenės narių. Abortų
gausumas ir viešumas leidžia suvokti, kad nėra nė vieno iš mūsų nekalto,
nežinančio ir be atsakomybės. O bendra atsakomybė už silpnųjų žudymą įstūmė
pasaulį į ontologinę kaltę ir neviltį. Ši nesuvokta kaltė pasireiškia
numatomu priešiškumu.
Taigi pagrindiniai faktoriai, kurie leistų vykti pasaulinei eugenikai,
jau veikia, egzistuoja: eugeninis mąstymo būdas, jau egzistuojantis, politiškai
organizuotas sveikų negimusių vaikų genocidas ir daugelio nesuvokta kaltė.
Dabartinė technologija, kuri yra eugeninio mąstymo būdo ir šaltinis, ir
pasekmė, šiandien leidžia praktiškai realizuoti bei apgalvotai sistemingai
ieškoti (priešgimdiminė diagnostika ir pasirinktiniai abortai) ir žudyti
gyvybes, kurioms neverta gyventi.
Nors ir žinome genocido mastą ir tai, kad šis fenomenas paplitęs visame
pasaulyje ir kad mes visi už tai atsakingi (finansuodami tyrimus, mokėtojai
moka už priešgimdiminę diagnostiką ir po to sekančius abortus, tuo tarpu
vis dažniau atsisako mokėti už invalidų priežiūrą), mums gali būti sunku
suvokti, kodėl abortas ir eugenika kyla iš pasaulinės kaltės bei nevilties
ir yra jų priežastis. Mes turime žinoti, kad pasekmės yra numatomos ir
neišvengiamos.
Jei jau kartą beginklių žmonių žudymą leidžia ir gina įstatymas, ir
su finansine nauda, tai pasekmės išplaukia savaime. Kada motina, ginama
savo šalies įstatymų, gali nuspręsti nutraukti bet kurį savo nėštumą,
tada ir visuomenė, kaip juridinis asmuo, gali nuspręsti sunaikinti vaiką,
turintį kokią nors negalią. Modernios genetikos techninės galimybės leis
vykdyti pasaulinio masto naikinimą ir jis jau prasidėjo. Šimtmečių senumo
tabu Nežudyk vaiko yra nubrauktas, kiekvienas senas ar silpnas, negaluojantis
žmogus atsidūrė pavojuje. Eutanazija neišvengiama aborto pasekmė. Šis
mirtinas procesas, kuris dabar skatinamas, vyksta labai greitai. (Nacistinėje
Vokietijoje nepageidaujamųjų sterilizacija prasidėjo 1933 m., o pirmos
koncentracijos stovyklos atsidarė po keleto metų.)
Kadangi esminės priežastys nepasikeitė, tragiškas pasikartojimas gali
būti pasaulinio masto. Mums visiems gresia pavojus. Reikia pasakyti, kad
sistema nešioja savo pačios destrukcijos sėklas; Maltuso tipo politika
yra neįmanoma, nes be silpnų ir vargšų visuomenė negali išgyventi (silpnų
ir nekaltų išnaikinimas veda prie visuomenės žlugimo ir chaoso); visame
pasaulyje žmonės pradeda suprasti, jog mes turime pasisukti į Dievą, kad
pasveiktume ir liktume sveiko proto.
Aborto eugenikos etikos ryšys
Pažeidus normalią įgimtą pagarbą gyvenimui ir šeimai (jie yra civilizacijos
sargai) atsiranda globalinė superfatalistinė mirties kultūra.
Nekaltų žudymas sukelia vis didesnę neapykantą sau ir kitiems. Į aplinkinius
žiūrima kaip į pavojingus konkurentus, galinčius pakenkt individo gerovei,
jo galimybėms susikrauti turtą ir pasiekti norimą tikslą. Invalidai, kurie
yra gyvi meilės ir ištikimybės liudytojai, laikomi nepatogumo šaltiniu,
grėsme komfortabiliam, nerūpestingam gyvenimui. Jie nuolat primena žmogaus
pašaukimą ir galutinį likimą ir gali paskatinti mus pasikeisti. Kartu
su demografine suirute (gimstamumas mažesnis nei mirtingumas), kurią sukėlė
populiacijos kontroliavimas, senieji tampa pagrindine našta mokesčių mokėtojams,
nepatogumų šaltiniu šeimoms, kur abu tėvai dirba ir gyvena ankštose patalpose.
Tačiau kiekvienas žmogus instinktyviai nori gyventi ir bijo mirties, ypač
smurtinės. Daugelis žmonių jaučiasi nejaukiai, jie pradeda bijoti, kad
mes pamišome, kad kažkas atsitiks, kad yra nepilno proto mokslininkų,
kad įvyks neišvengiama lemtis.
Mums reikia tikrumo, kad galime ramiai dirbti savo darbą ir nesijaudinti
dėl mokslo laimėjimų, kurie gali išnaikinti žmonių giminę. Mums reikia
įsitikinimo, kad pamišę mokslininkai nepakenks žmonėms ar kad staigus
populiacijos augimas skurdžiose šalyse neužplūs mūsų, kad vargšai, invalidai
ir seniai nesuvalgys mūsų duonos ir nesutrikdys mūsų ramybės. Tuo tikslu
kuriami etikos komitetai kaip sargai nuo mūsų pačių kvailumo, beprotystės.
Tam, kad šiuos komitetus pripažintų žmonės, yra gerai apgalvotas scenarijus.
Pradžioje ypač išsiskiriantis med. eksperimentas ar kokia individuali
didelės kančios situacija yra staiga išspausdinama ir plačiai aptarinėjama
spaudoje, per TV, radiją. Publika sunerimsta; kompetentingi ir gerbiami
visuomenėje asmenys didžiam gyventojų palengvėjimui pasisako prieš šią
ypatingą, išskirtinę situaciją. Manoma, siūloma, kad etikos komitetai
turėtų būti sukurti kaip apsauga nuo ateityje nepageidaujamų pokyčių ir
tam, kad ištirtų asmeninių kančių atvejus, kai medikai kažką ne taip padarė.
Visa tai priimama tikrai pritariant ir visiems palengvėja, kad protingieji
atidžiai išnagrinės visas sunkias situacijas ir padarys visus sunkius
sprendimus, kad jie bus budrūs ir nieko blogo, baisaus neatsitiks mūsų
civilizacijai. Pradžioj žmonės stebi ir nagrinėja, tikrina tų komitetų
sprendimus. Pradžioj ir etikos komitetai tiria pasirinktus objektus ir
sprendžia klausimus atidžiai; ypač temas ar dalykus, kuriems plačiai pritariama.
Kalba, kurią jie vartoja, yra užtikrinanti, ir žodžiai parinkti atidžiai,
o tikrai svarbūs pareiškimai paslėpti tekste ir tik labai akylas, įžvalgus
skaitytojas sugeba juos rasti. Žmonės greit pripranta prie draugiškų etikos
komitetų, jie jaučiasi užtikrinti ir motiniškai globojami. Mūsų, abortą
išgyvenusiųjų kartos analizė rodo, kad yra milijonai žmonių, kurie, išgyvenę
abortą (išgyvenę abortą šis terminas taikomas šeimoms ir jų nariams,
kuriose bent vienas vaikas yra žuvęs nuo aborto arba tėvai yra svarstę,
gimdyti ar ne), nuo vaikystės kenčia dėl gilių vidinių konfliktų ir egzistencijos
nerimo. Mes susiduriame su giliai pažeistų žmonių karta, karta, kuriai
labai reikia tokios figūros kaip motina žemė, naujo amžiaus tipo religijos,
jiems reikia kažko, kas jais rūpintųsi, juos prižiūrėtų.
Po to laikotarpio, kurio metu etikos komitetai skelbia tą nuraminančią,
užtikrinančią informaciją, ateina laikas, kai tie etikos komitetai turi
laisvas rankas įvykdyti savo misiją, pavedimą, kurį jiems skyrė ultratotalinės
jėgos. Jų užduotis yra toliau tvirtinti visuomenei, kad viskas gerai.
Vyriausybės visame pasaulyje imasi vis totalitariškesnių priemonių, kurių
paslėptas tikslas ginti turtinguosius (Maltuso ekonomika), bet kurios
visiškai sugriaus žmonių giminę. Ir štai etikos komitetai tada pasiruošę
interpretuoti (pvz., naujus įsakymus, kurie išeina), kartais turi kokių
nors pretenzijų (ne esminių, kad jie nesutinka ir kažką dėl to darys,
imsis kokių nors priemonių). Jie užtikrina publiką, kad viskas gerai,
jie anestezuoja, nujautrina publikos nuomonę.
Abortas žalingiausias visų laikų reiškinys. Vienu ar kitu būdu jis
užmuša ar pakenkia 60-90 % visų šalių visai populiacijai. Bejėgiai, nekalti
kūdikiai užmušami, moterys sužalojamos, vyrai jaučiasi nugalėti, vyriausybės
tampa nevertos pasitikėjimo, ir milijonai išlikusiųjų po aborto turi didelių
sunkumų ir negali nei pasitikėti savimi, nei jais galima pasitikėti. Mes
ignoruojame, nekreipiame dėmesio į bejėgį negimusį kūdikį, kuris yra pavojuje.
Laikas atsiminti, kad tik rūpindamiesi pačiais bejėgiškiausiais mes patys
bręstame ir mūsų visuomenė tampa civilizuotesnė.
|