1999-2000 m. žiema, Nr. 4

Atgal

Alina ŠAULAUSKIENĖ
SU TIKĖJIMU, VILTIMI IR MEILE Į TREČIĄJĮ TŪKSTANTMETĮ

Kiekvienas mūsų, kuriems buvo lemta gyventi dviejų amžių sandūroje, ruošdamiesi švęsti 2000-uosius po Kristaus gimimo Jubiliejinius krikščionybės metus, susikaupia, apmąsto praeitį ir į ateitį žvelgia su tikėjimu, viltimi ir meile. Pasaulinės gydytojų federacijos “Už žmogaus gyvybę” Lietuvos asociacija buvo įsteigta 1991 m. sausio 29 d. Taigi garbingąjį jubiliejų mes — 92-oji pasaulinės gydytojų federacijos organizacija — švęsime beveik baigdami devintuosius veiklos metus. Tad turime praeitį, dabarties džiaugsmus su rūpesčiais ir ateities viziją.

Žvelgdami į praėjusius metus turėtume atsakyti į svarbiausią klausimą — ar vykdėme pagrindinę Pasaulinės gydytojų federacijos “Už žmogaus gyvybę” užduotį: ar gražinome, įgyvendinome ir ar saugome Hipokrato priesaikos tradicijas?

1997 m. Lietuvos gydytojų asociacijos iniciatyva buvo atnaujinta Hipokrato priesaika, pasirašyta 42 Lietuvos profesorių, habilituotų medicinos daktarų. Šią priesaiką Lietuvoje davė per 1200 Lietuvos gydytojų, kurie, baigę medicinos studijas okupacijos metais, nebuvo prisiekę. Jau dvi Kauno medicinos universiteto absolventų laidos priėmė šią garbingą Hipokrato priesaiką. Jos tekstas surašytas laikantis svarbiausių senosios Hipokrato priesaikos principų.

Štai pirmasis: “Visas mano gyvenimas tebūnie skirtas tarnauti žmonijai. Saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties. Gerbsiu jos orumą”. Koks tai įstabus, šventas ir drąsus pasižadėjimas! Tai kartu ir sunkus įsipareigojimas. Juk šiandieną gyvename valstybėje, kurioje veikia legalaus aborto pagal moters norą įstatymas. Gyvename pasaulyje, kuriame įteisinama “saldžioji” mirtis — eutanazija ir vykdomi žiaurūs bandymai su žmonių embrionais. Užsieniečiai, paskaitę mūsų lietuviškąjį Hipokrato priesaikos tekstą, buvo sužavėti jo prasmingumu ir dvasiniu grožiu. Juk mūsų atnaujintoji Hipokrato priesaika — pirmoji Europoje. Nebuvo lengvi josios pirmieji žingsniai. Oponentai lyg susitarę turėjo vienintelį argumentą: “Kam man reikalinga priesaika, jei aš pats dirbau ar dirbsiu sąžiningai visą gyvenimą?” Hipokratas — medicinos tėvas, gyvenęs IV a. prieš Kristų, neleido savo mokiniams, baigusiems medicinos studijas, dirbti gydytojo darbą be moralinės priesaikos. O štai žengiančiam į trečiąjį tūkstantmetį gydytojui nebereikia jokių garbingų priesaikų — viešai išreikštų žodžiais įsipareigojimų savo garbingų mokytojų akivaizdoje. Lygiai taip kaip dar daugeliui mūsų amžiaus katalikais save vadinantiems nereikia bažnyčios, atgailos, dvasinio tobulėjimo ir atsinaujinimo. Mūsų modernus žmogus mano esąs visagalis ir visažinis. Kodėl? Atsakymas yra. Viso pasaulio ir mūsų Europos kultūroje atsirado daug piktžolių — užmirštos arba iškreiptai suvokiamos tikrosios žodžių prasmės. Čia tiktų paminėti dvi. Protingumas iškeistas į žinojimą, todėl ir gydytojų daug visažinių. Gailestingumą pakeitė solidarumas su galia, todėl ir gydytojai pasijuto esą visagaliai. Tokie nebus gailestingaisiais samariečiais, ligonių ir sveikųjų sveikatos priežiūros tarnais. Atsisakyti visažinio ir visagalio gydytojo įvaizdžio nėra lengva. Tai tartum nulipti nuo garbės pjedestalo.

Antroji mūsų asociacijos užduotis — gyvybės kultūros skleidimas kasdienėje gydytojo praktikoje ir visuomenėje.

Lietuvos medicina dabar patiria reformų laikotarpio sunkumus. Dauguma naujųjų įsakų, nuorodų ir nuostatų persunktos senųjų dvasios, nes dažniausiai tik atnaujinamos senosios. Pakeisti gydytojų mąstymą ir darbo stilių, formuotus per 45 okupacijos metus, nelengva. Lietuvos mokyklose, teismuose, policijoje, įmonėse, įstaigose, net kalėjimuose ir kariuomenėje dar tiek daug sovietinio palikimo. Ne išimtis ir medicina. Gydytojui dar sunku ir neįprasta kiekvienam savo pacientui pasisveikinant paduoti ranką, o pacientui net į galvą neateina pasibelsti į duris įeinant į gydytojo kabinetą... Dar daugelis mūsų profesijos brolių ir sesių į pacientą žvelgia tik kaip į sergantį kūną. Svetimas ir nesuprantamas arba savaip vertinamas žmogaus orumas. Medicinos mokslas sparčiai žengia per amžių slenkstį, o moralės principai ir žmogaus teisės klupčiodami atsilieka ir kartais net išnyksta praeities šešėliuose.

Svarbiausios gyvybės apsaugos problemos: Lietuvoje yra grubiai pažeidžiamas žmogaus gyvybės neliečiamumas nuo jos pradėjimo, t.y. leidžiamas abortas vien tik pagal tėvų norą ir vadinamasis medicininis abortas nepilnaverčio vaisiaus atvejais. Jau nepriklausomos Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos įsaku leidžiamas dirbtinis žmogaus apvaisinimas mėgintuvėlyje. Tai grubūs nusižengimai Hipokrato priesaikai ir žmogaus teisių pažeidimai. Kiekviena žmogiškoji būtybė turi teisę būti natūraliai pradėta, gimti ir gyventi.

Mūsų visuomenėje, kaip ir visame margame pasaulyje, sparčiai plinta mirties kultūra. Masiniais užmojais platinama per žiniasklaidą ir ypač per Internetą žmogaus gyvybei grėsmę lemianti blogio propaganda. Net kai kurie gydytojai jau pradeda “nokinti” Lietuvos visuomenę eutanazijai. Taigi mūsų laukia sunkus darbas ir ateityje.

Devynerius metus plušome gyvybės apsaugos tarnyboje garsindami jos šauksmą surengtose tarptautinėse konferencijose, daug kalbėjome radijo bangomis, rašėme kreipinius į visuomenę, Seimą, Vyriausybę, Sveikatos apsaugos ministeriją bei mynėme šių įstaigų slenksčius. Mūsų asociacijos nariai ir rėmėjai dirba be jokio materialinio atlygio. Visiems svarbiau už viską tarnauti žmogaus gyvybei, Lietuvoje įdiegti gyvybės kultūrą.

Džiugu, kad mūsų iniciatyva jau trečią kartą Lietuvoje bus švenčiama Ligonio diena — vasario 11-oji. Įstabu, kad turime jau ir savosios lietuviškos Gyvybės dienos datą — paskutinį balandžio sekmadienį ir švęsime ją jau trečią kartą.

Lietuvoje — kryžių krašte stovi kryžiai ir negimusiesiems: Kryžių kalne, Jurbarke, Kaune, Domeikavoje, Lapėse ir paminklas mūsų panteone — Rasų kapinėse, senajame Angelų kalnelyje.

1998 m. įsteigėme leidybos ir informacijos centrą “Už gyvybę”. Pradėjome leisti informacinį leidinį “Už gyvybę”. Išleidome keletą knygų, paskelbėme daug publikacijų Lietuvos ir užsienio spaudoje.

1997 m. mūsų asociacijos iniciatyva išleista “Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija” (Vatikanas, 1995) lietuvių kalba. Tai didelė dovana Lietuvos gydytojams, studentams ir visiems, tarnaujantiems žmogaus gyvybei.

Mes turime daug gerų draugų, bendraminčių užsienyje ir palaikome su jais ryšius, vykdome bendras programas. Mūsų būrys tikrai jau didelis: esame susikibę rankomis su Lenkijos, Olandijos, Rusijos, Latvijos, Kroatijos, Vokietijos, Amerikos, Kanados, Indijos, Filipinų gydytojais gyvybės gynėjais.

Tai trumpas kuklaus mūsų darbo aprašas.

Kokia ateities vizija? Jau minėjau: tikėjimas, viltis ir meilė. Tikėjimas, kad naujajame amžiuje savo kaimynų lenkų pavyzdžiu artėsime prie gyvenimo be užsimezgusios gyvybės naikinimo.

• Tikėjimas, kad Lietuvoje šeimas kursime tik gerai išmokę pažinti vaisingumo dovaną. Beje, mūsų asociacijos Kauno skyriuje jau veikia vaisingumo pažinimo kabinetas.

• Tikėjimas, kad išmoksime gerbti žmogaus orumą ir teisingai suprasime žmogaus gimimo slėpinį.

• Kad Lietuvoje visi žmonės bus pradėti natūraliai iš tėvų meilės, brandžioje tėvystėje ir motinystėje.

• Kad motinos įsčios bus saugiausias pirmasis žmogaus lopšys.

• Kad negimęs ir gimęs neįgalus individas turi teisę gimti ir gyventi mylimas, globojamas ir reikalingas sveikiesiems.

• Tikėjimas, kad Lietuvoje niekada nebus eutanazijos ir visi mirsime oriai ir garbingai.

• Kad Lietuvos šeima pagausės ir nebus nė vienos demografinės žiemos.

• Tikėjimas gražiąja ateities vizija, tikėjimas gyvybės pergale! Tikėjimas viltimi ir meile žmogaus gyvybei.

• Tarnaujančių žmogaus gyvybei keliai erškėčiuoti, dygūs, bet atlygis jais einantiems neįkainojamas, nes turtina dvasią, teikia valios stiprybę ir laimės pajautą. Vaikystėje rašydavome vieni kitiems į albumėlius “atminimus”. Vienas jų tinka mums: “Jei tik nori būt laimingas, laimę nešk kitiems, nes ji tuomet paslaptingai grįžta mums patiems”. Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija šią mintį mums perfrazuoja taip: “Būdami ištikimi moraliniam įstatymui, sveikatos apsaugos darbuotojai tampa ištikimi žmogaus asmenybei”.