1999-2000 m. žiema, Nr. 4

Atgal

Kun. Vaclovas ALIULIS, MIC
PAGALBA RACHELĖMS

Praeitame numeryje pasakojome apie veikiantį keliuose kraštuose sąjūdį “Priests for Life” – “Kunigai už gyvybę”.

Kol kas negirdėti ketinimo Lietuvoje kurti tokį kunigų ar/ir seminaristų sąjūdį, tik kai kurie dvasininkai įsitraukia į judriai veikiančią Gydytojų asociaciją “Už gyvybę”, o šiame informaciniame leidinyje yra skyrelis “Kunigams už gyvybę”. Redakcinė kolegija maloniai kviečia rašyti į skyrelį ne tik kunigus bei klierikus, bet ir kitus skaitytojus, turinčius šia tema klausimų bei pasiūlymų. Šį kartą — straipsnis opiu “Rachelės sindromo” klausimu.

 Šventajame Rašte, Jeremijo knygoje (31,15) randame : “Nuaidėjo šauksmas Ramoje, raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų, — ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra”. Pranašas kalbėjo apie patriarcho Jokūbo mylimąją žmoną Rachelę, laikomą didelės izraelitų tautos dalies pramote, kuriai skaudu iš anapus matyti, kaip jos palikuonys išvaromi iš tėvynės į tremtį ir daugelis žūva.

Evangelistas Matas (2,18) graudingą posakį apie Rachelės raudą dėl savo palikuonių žūties pritaikė motinoms nekaltųjų vaikelių, kuriuos Betliejuje ir apylinkėse išžudė Erodo pasiųsti kareiviai, kėsindamiesi atimti gyvybę gimusiajam vaikeliui Jėzui. Mūsų laikais ši rauda taikoma toms nelaimingoms motinoms, kurios pačios leido sunaikinti dar negimusius savo kūdikius.

Numatomi kūdikio auginimo vargai, aplinkinių įkalbinėjimai, kartais negarbingi medikų patarimai prislopina motinos sąžinę, ir ji ryžtasi abortui, manydama išsigelbėsianti nuo didelių bėdų. Bet savo vaiko sunaikinimas jos pačios įsčiose labai sukrečia tiek moters organizmą, tiek sielą ir jausmus ir paprastai visam gyvenimui palieka dvasinę žaizdą, vadinamąjį “Rachelės sindromą”, arba “Rachelės kompleksą”. Susitikus laimingą mamą su mažyčiais, pastebėjus naujagimio rūbelius parduotuvės vitrinoje, dalyvaujant vaikų Pirmosios komunijos iškilmėje, paskaičius arba išgirdus naujieną apie nugalabytą naujagimį, kiekvieną kartą “Rachelei” sudiegia širdį: “O kur dabar mano vaikelis, kuriam aš neleidau užgimti?!”

Pasitaiko, kad šia skaudžia nuodėme nusikalsta ir ne viena tikinti moteris, kurią paskui sąžinės graužimas atveda prie klausyklos langelio. Kaip tada elgtis nuodėmklausiui, kad ir kenčiančio žmogaus dar labiau nesugniuždytų, ir nekaltos gyvybės vertę iškeltų? Tikėkimės, kad mes, kunigai, gebėsime įsijausti į tokių penitenčių būklę ir veikti suaviter in modo, forliter in re — jautriai ir tvirtai.

Sovietmečiu medicinos studentams buvo kalama į galvas, kad keliomis pirmomis nėštumo savaitėmis žmogaus gemalėlis dar nesąs žmogiška būtybė, tik šiaip kažkoks ląstelių gumulėlis, todėl nereikia jaudintis dėl jo pašalinimo. Medikų sluoksniuose ir visuomenėje įsigyveno pažiūra, kad viskas leistina, už ką nebaudžia valstybės įstatymai. Taigi galima suprasti, kodėl daugelis medikų ir šiaip piliečių nusikalsdavo negimusiai gyvybei, bemaž nejausdami sąžinės priekaišto. Dabar turėtume ne tiek šaukti: “tai žmogžudystė!”, kiek dalykiškai, oriai mokslingai aiškinti ir įtikinėti pagal Jono Pauliaus II žodžius: “Kas nebuvo žmogus pačiu pirmuoju egzistavimo momentu, tas niekad juo nebus”.

Šaltas medicinos ir įstatymų apibrėžimas: “moters pageidavimu jai nutraukiamas nėštumas” maskuoja didžiai nedorą ir skaudų dalyką: motinos valia sunaikinama jos negimusio kūdikio gyvybė. Vadinkime daiktus tikrais vardais. Nuo to momento, kai moters ar merginos įsčiose užsimezgė gyvybė, ji yra motina, o abortas — ne kažkokio neutralaus fiziologinio ar biologinio proceso sustabdymas, bet tikras nekaltos žmogiškos gyvybės sunaikinimas.

Bažnyčios mokymas ir moralinė teologija laiko negimusiojo nužudymą labai sunkia nuodėme ypač todėl, kad tas žmogutis visiškai negali apsiginti ir Dievo yra patikėtas absoliučiai motinos, tėvo ir kitų suaugusiųjų globai. Bažnytinės teisės kodeksas, kanonas 1398, įvykdantiems abortą medikams (ar ne medikams), taip pat motinai ir visiems, kurie prisidėjo, kad tai įvyktų, skiria ekskomunikos bausmę, kurią dovanoti kunigas gali tik ypatingu vyskupo įgaliojimu. Nors dabar daugelis kunigų tokį įgaliojimą turi, tačiau juo pasiremti galima tik rimtai įsitikinus atgailos tikrumu ir pasiryžimo daugiau taip nebedaryti nuoširdumu.

Negimusio kūdikio atsisakiusios motinos arba pačios prisipažįsta tai dariusios, arba tai patvirtina nuodėmklausio paklaustos. Aišku, kunigai neprivalo kiekvieną moterį to klausti. Vienoms tai būtų įžeidimas, kitoms užuomina, jog “dabar visos taip daro”... Kurią penitentę klausti: “Ar kartais nenusikaltote negimusiai gyvybei?” Tai iš dalies pasako nuojauta, iš dalies – aplinkybės, ypač retai teateinančių išpažinties. Subtilesnis žmogus subtiliau klaustinas, pavyzdžiui: “Gal dar kas nors jums sąžinę slegia ir nežinote, kaip tai išreikšti?”

Išgirdę, jog buvo nusikalsta negimusiai gyvybei, patiksliname: po paskutinės išpažinties ar anksčiau? Jeigu tik anksčiau ir jau išpažinta, paraginame dėkoti Dievui už nuodėmės atleidimą ir dabartinę ištvermę, paskatiname apaštalauti gyvybės labui. Jei abortų būta seniau ir jie neišpažinti, turėsime pagelbėti vargšei penitentei atlikti išpažintį iš ilgesnio laiko, pataisyti šventvagystes (žr. Liturginį maldyną, skyrelį “Išpažinties taisymas”). Pagelbėsime tai padaryti, vengdami tiek smulkmeniškumo, tiek paviršutiniškumo.

Sutaikinimo (Atgailos) sakramentą teikdami, esame Gailestingojo Tėvo atstovai, Gerojo Ganytojo pasiuntiniai, taigi mūsų užduotis — ne pažeminti ir dar labiau įskaudinti kenčiančią sielą, bet ją pakelti, nuskaistinti, pažadinti geriems darbams: kad dar labiau atsidėtų tinkamam turimų vaikų auklėjimui, našlaičių globai, vargstančių motinų ir šeimų rėmimui.

Žmogui įprasta ieškoti pateisinimų savo kaltėms, dėl jų kaltinti aplinkybes ar kitus žmones. Taip ir abortą dariusi motina gali mėginti sau pačiai, kartais ir nuodėmklausiui, dėstyti “objektyvias priežastis”, “neįveikiamas kliūtis”. Jeigu jas pripažinsime, tai gali tapti padrąsinimu ir vėl taip pat pasielgti, kai susiklostys panašios aplinkybės. Pasistenkime rasti įtikinamų atsakymų.

Pavyzdžiui, kai sako, jog jau turi vaikų ir negali priimti dar vieno dėl sunkių gyvenimo sąlygų, galiu paklausti: “Ar galėtumėte dėl sunkių sąlygų nužudyti kurį nors iš turimų vaikelių?” Atsakymas visada bus: “Jokiu būdu!” Tada tariu: “Negimusysis taip pat jūsų vaikelis, jis norėjo gyventi ir jus mylėti”...

Ne sykį ryžtamasi sunaikinti nesantuokinių ar svetimavimo santykių vaisių: “Jis neturėjo teisės gimti!” Atsakymas: “Deja, jūs klystate. Tai jūs nusidėjote jį pradėdama, bet jis niekuo nekaltas. Nevalia vieną nuodėmę dengti kita, dar didesne!” — “Bet ką man būtų sakę žmonės?!” — “Dar svarbiau, ką sako Dievas, gyvybės davėjas”.

Dera vargšei motinai priminti, kad įspėtų tuos asmenis, kurie ją ragino, drąsino daryti abortą arba padėjo, tarpininkavo tai įvykdyti: ir jie yra skaudžiai nusikaltę, todėl privalo atgailoti ir ieškoti atleidimo.

Pernelyg dažnai užmirštama sunaikintojo kūdikio tėvo atsakomybė, kuri ne sykį gali būti dar didesnė už motinos: jis reikalavo suartėjimo vaisingomis dienomis, o pasirodžius “pasekmėms” numojo ranka: “Tu žinokis”... Nėštumo metu dėl suaktyvėjusios hormonų veiklos ir rūpesčių bei netikrumo moteris esti sutrikusi ir nepajėgia ramiai spręsti. Tada pasirodo, ar vyras yra tikras draugas, atsakomybę už savo poelgius, už artimą moterį ir už palikuonis jaučianti asmenybė, ar eilinis smulkus egoistas. Užuot iš sakyklos ar prie klausyklos terorizavę “kraugeres motinas”, verčiau žadinkime vyrų tėviškąją sąmonę, tėvo pašaukimo orumą ir atsakomybę.

Tiesa, yra lengvabūdžių merginų bei moterų, kurios dažnai atsiduoda lytiniams malonumams nieko nepaisydamos, o paskui “susitvarko” slaptu ar viešu abortu. Tokioms reikia kokio didesnio sukrėtimo, kad atsipeikėtų ir atsiverstų. Pasitaiko, kad lig tol dorai gyvenusią moterį apvaldo beprotiškas įsimylėjimas arba padori mergina nesugeba atsispirti mylimo draugo vilionei, sužadėtinio įkalbinėjimui, o paskui... Nuodėmklausiui dera įžvelgti pasitaikančius didžiulius skirtumus ir diferencijuotai teikti pamokymus bei pagraudenimus.

Popiežius Jonas Paulius II prieš keletą metų Didžiojo ketvirtadienio laiške kunigams gražiai nužymėjo dvejopą pageidautiną moters vaidmenį kunigo gyvenime: kaip motinos ir kaip sesers. Manyčiau, kunigas ras tinkamą nusiteikimą ir kalbėseną, pamąstęs ir/ar įsivaizdavęs, kad štai pagalbos prašo ne kažkokia svetima moteriška būtybė, o gyvenimo kelyje susižeidusi jo paties sesuo. Gailestingojo Dievo sakramentu teikiama malonė ir jo kunigo dvasinė parama gali ją pakelti, išgydyti ir nuo bevaisio graužimosi nukreipti į veiklaus gerumo kelią.

Tikime, kad negimusieji vaikeliai taip pat yra Gailestingojo Dievo globoje, kad jie nėra nei pikti, nei kerštingi. Tegul jų nelaimėlės mamos juos atsiprašo, tegul kartkartėmis juos iš tolo pamyluoja. Tai irgi padės joms gydytis nuo Rachelės sindromo.

Sąjūdžiai “Už gyvybę” pasaulyje daugiausia rūpinasi silpniausiųjų gyvybės formų apsauga: negimusios ir labai paliegusios, ypač priešinantis piktnaudžiavimui medicina — abortui ir eutanazijai. Apie tai šiame leidinyje yra kalbėta ir žadama toliau kalbėti. Būtų aktualu kvalifikuotai prabilti dar bent dviem svarbiomis temomis: kodėl gausėja Lietuvoje piktavališkų nužudymų ir savižudybių ir kaip užbėgti toms blogybėms už akių. Lauksime.