2000 m. vasara, Nr. 6

Atgal

Birutė OBELENIENĖ
MOTINOS UŽRAŠAI

3 Tikroji išmintis

Rūtos žodžiai: „Tik nejuokink. Esant dabartinėms apsisaugojimo priemonėms! Apie kokius vaikus tu kalbi?”, kuriuos ji ištarė praeitą kartą mums bediskutuojant nuoširdžiai stebėdamasi mano naivumu, ilgai nedavė man ramybės. Jaučiau, kad ši problema anksčiau ar vėliau iškils. Sąmoningai neskubinau įvykių ir vengiau šios temos, kol neturėjau neatremiamų argumentų, galinčių įtikinti dukterį. Aš pati dar prieš dešimt metų šventai tikėjau, kad dėl mūsų šeimų gausių neplanuotų nėštumų, dažniausiai pasibaigiančių gana tragiškai, kaltas tuometinių buvusių sveikatos apsaugos valdininkų nerangumas ir negebėjimas aprūpinti Lietuvos moterų kontraceptiniais preparatais. Kartu su grupele studentų apskaičiavom, kad 1989 metais vienai Lietuvos moteriai teko mažiau nei pusė vieno įpakavimo kontraceptinių piliulių per metus. Šiandien kontraceptikų pasirinkimas vaistinėse tikrai gausus. Tačiau įrodymų, kad šeimos neplanuoja savo nėštumų, nesumažėjo. Prisimenu, vartydama senąsias prieškarines „Farmacijos žinias” aptikau kelių tuometinio Seimo posėdžių stenogramas. Jose nuosekliai aprašytos diskusijos, kilusios vienam iš Seimo narių pasiūlius uždrausti „kai kurių higieninių gumos dirbinių” prekybą, nes jie daro neigiamą įtaka tautos gimstamumui. Šiandien tokios buvusių parlamentarų pastangos gali sukelti juoką. „Kai kurie gumos dirbiniai” ne tik parduodami visose maisto parduotuvėse, bet ir dalijami veltui. Jie tapo viena populiariausių smulkmenų, dovanojamų jaunuolių vienas kitam gimtadienio proga. Šiandien paaugliai mokyklose ne tik supažindinami, kaip apsisaugoti nuo nėštumo, bet kai kuriose įstaigose kontraceptinės piliulės dalijamos veltui. Tokių priemonių būtinybė paaiškinama labai paprastai: toks dabar jaunimas. Jaunuoliai greičiau bręsta, jiems to reikia, ir, kiek bemoralizuotumėm, jie vis vien darys savo. Manau, nereikia būti dideliu išminčiumi, kad galėtum pažvelgti į problemą šiek tiek iš toliau ir padaryti bešališkas išvadas. Noras reguliuoti nėštumus žmonijai kilo gana seniai. Dar Ali Ibin Sina savo medicinos kanonuose aprašė kelias augalines apsisaugojimo nuo nėštumų priemones. Dabartinių intrauterinių spiralių protėvis – beduinų įgrūstas į kupranugarės gimdą akmuo. Akivaizdu, kad skleidžiantis civilizacijai tobulėja visos technologijos. Būtų keista, jei padedančios išvengti nėštumų priemonės nekistų. Plika akimi žmonijos raidos kelyje galima įžvelgti du pagrindinius bruožus: pirma, sparčiai žengiant į priekį civilizacijai, vidinė žmogaus kultūra nesiplėtojo, atvirkščiai – smuko. Egzistuoja protu sunkiai suvokiama praraja tarp naujausių mokslo laimėjimų ir žmogaus vidinės kultūros, jo dvasinių vertybių. Antra, žmonija, pasiekusi pačių didžiausių laimėjimų, pakloja daugybę pinigų, ir iškiliausi mokslo atradimai pirmiausia pritaikomi gyvybei naikinti. Taigi būtų keista, jei, esant tokiai žmonijos raidos krypčiai, kontracepcijos problemos sprendimas būtų plėtojęsis kitaip. Žmonija pati seniai pasirinko mirties kultūros kelią. Tačiau, nepaisant to, mes gyvi, ir Žemė vis dar sukasi. Vadinasi, šalia egzistuoja dar kažkas, kas neleidžia galutinai nutrūkti gyvybės gijai. Tai nuo amžių nebyliai skambantis Išminties balsas, mokantis kiekvieną, norintį girdėti, atskirti tiesą nuo melo. Galbūt ne tik aš viena pastebiu, kad daugelio žmonių natūralūs vidiniai poreikiai vis dažniau nebeatitinka naujausių technologijų. Žmonijos priešaušryje visų įrankių, pradedant pačiais primityviausiais, atsiradimo akstinas buvo žmogaus poreikis. Šiandien, atvirkščiai. Technologijų yra neįsivaizduojamai daug ir įvairių. Jos tapo tarsi savarankiškas gigantiškas mus valdantis organizmas. Dabar žmogaus poreikiai yra pritempiami prie naujų technologijų. Tam sukuriamos naujos galingos žmogaus įtikinėjimo industrijos. Visa kasdienė aplinka nejučiomis pripildoma įtikinėjimo, kad žmogui to gyvybiškai reikia. Ir tokia mąstysena per visus pojūčius įsliuogia į mūsų vidų ir ten įsitvirtina. Mes jau nebepastebime, kad nuo ryto iki giliausios nakties mus supa triukšmas, kad tik neišgirstume kiekvieno viduje nebyliai šaukiančio balso. Vienas motinystės meno kertinių bruožų – gebėjimas padėti savo vaikui išgirsti jo paties vidinį balsą, skambantį gerokai tyliau nei aplinkinis pasaulis. Padėti vaikui atskirti jo paties tikruosius, prigimtinius vidinius poreikius nuo žmonijos protų sukurto gigantiško darinio diktuojamų. Tačiau kaip tai padaryti? Kokiais žodžiais pasakyti, kad tiesa ne visada garsiau šaukiančiojo pusėje? Dažnai būna labai sunku sutikti su tuo, kad kiekvienas žmogus, taip pat ir savas vaikas, turi teisę rinktis. Kad ir ką jis pasirinktų, jo pasirinkimą privalu gerbti. Vieną ką mes galime, tai šį pasirinkimą padaryti visavertį, tai yra perduoti kiek galima daugiau savo patirties, kad vaikas turėtų iš ko rinktis. Pasirinkimas be tikrojo žinojimo yra labiau panašus į prievartą nei į savanorišką pasirinkimą.

Proga pradėti pokalbį pasitaikė pati savaime. Rūta, grįždama iš mokyklos, parsinešė nedidelį rausvos spalvos bukletėlį „Šeimos planavimo metodai. Informacija padės jums pasirinkti kontraceptinę priemonę”.

– Ar mokykloje juos dalija?– pasidomėjau.

– Ne. Mane gatvėje sustabdė gana malonus vaikinas ir tiesiog paklausė, ar aš nenorėčiau kai ką sužinoti apie kontraceptines priemones. Atsakiau, kad galbūt būtų įdomu. Ir tuomet jis iš nemažo pluošto ištraukė vieną bukletą ir padavė man.

Pavarčiau, bukletas kaip bukletas, nieko jam neprikiši. Tik keistokas jų platinimo būdas. Susidaro įspūdis, kad šeimos planavimo problemos yra toks kasdienis dalykas, kad jį gali eidamas gatve aptarti su pirmu pasitaikiusiu prašalaičiu.

– Ir kaip tu pati į visą tai žiūri?

– Mam, tu kažkokia įsitempusi. Kad nusiramintum, galiu pasakyti vieną dalyką. Aš jau per sena šitoms problemoms. Rūta, pamačiusi, kad po šių žodžiu iš nuostabos netekau žado, pasiskubino paaiškinti.

– Aš gana sėkmingai „prašokau” tą amžių, kai lengvai galėjau „pakibti ant kabliuko”. Supranti, kuo mergina jaunesnė, tuo lengviau ją įkalbėti. Tada joms prireikia apsisaugojimo priemonių. Aš jau galvoju savo galva ir visai nemanau, kad man laikas pradėti tokį gyvenimą, kuriam jos būtų neišvengiamos. Nepatikėsi, bet aš jau per sena ir mūsų mokyklos diskotekoms. Ten – aštuntokės princesės. Makijažas toks, kad veido nematyti, sijonų ilgis – gal bus 30 cm, o gal ir ne. Girdėjau, kad kai kurios iš jų geria kontraceptines piliules.

– Betgi jos žalingos, – negalėjau atsitokėti po tokių naujienų.

– Na ir kas. Ant cigarečių pakelių irgi užrašyta „Sveikatos apsaugos ministerija įspėja – rūkymas kenkia sveikatai”. Ar nuo to rūkančių mažiau? Be to, naujausiose kontraceptinėse tabletėse kur kas mažiau hormonų, ir jos beveik nekenksmingos.

Nustebino Rūtos informuotumas. Pasiteiravau, iš kur ji žino.

– Užeik į bet kurią vaistinę. Informacijos apie kontraceptikus pridėta kiek nori. Gal manai, kad recepto kas nors prašo? Mano draugei pusseserė pasakė pavadinimą, ji nuėjo ir nusipirko. Tie netiko, nusipirko kitus.

Prisiminiau per klinikinės farmakologijos paskaitas dėstytojo pasakytus žodžius: „Tvarkyti moters gyvenimą su kontraceptikais, tai tolygu laikrodį taisyti su kirviu”. Atrodo, kirvis bus rimtai pakibęs virš mūsų paauglių.

– Ar žinai, kur slypi tikrieji kontraceptikų nuodai? Mes diskutuojame, kiek jie kenkia moters sveikatai, sukelia vėžį ar ne. Kad juos vartoja milijonai pasaulio moterų, kad jie galbūt gali sumažinti negimusiųjų naikinimą ir t. t. Yra daug argumentų „už” ir „prieš”. Daug svarstyta, skaičiuota, tirta. Tačiau yra dalykų, kurių negalima matyti ir išreikšti procentais. Kontracepcija nepastebimai įsibrauna į moters vidų, šiurkščiai suardydama pačius gražiausius moteriškumo principus. Moteris iš prigimties turi stipresnį atsakomybės jausmą ir yra dorovingesnė nei vyrai. Kontraceptikai griauna ir vieną, ir kitą. Moteris, būdama visiškai sveika, kiekvieną dieną tuo pačiu laiku geria tabletes. Tuo ji siekia išgydyti savo vaisingumą – esminį moteriškumo bruožą. Moteris nenori vaikų ir todėl reguliariai geria tabletes. Nejučiomis pradeda įsitvirtinti supratimas: vaikai – liga. Tokiu būdu vengianti savo galinčio atsirasti vaiko moteris pradeda kitaip žiūrėti ir į jau esamus vaikus. Jie gali tapti motinai mažesne vertybe, nes jų reikia vengti kaip užkrečiamos ligos. Tai vadinamasis kontraceptinis mentalitetas, kurį itin lengva suformuoti jauname amžiuje.

Visos dirbtines kontraceptinės priemonės silpnina žmogaus valią dvejopu būdu. Žmogui, kaip ir visai gamtai, galioja tie patys dėsniai. Žmogus nekuria gyvybės, jo valioje ją pradėti ar ne. O toliau viskas vyksta pagal iš anksto ne mūsų sukurtą planą. Užsimezgus gyvybei moteryje pradeda veikti galingos gamtos kūriamosios jėgos. Kontraceptikų vartojimą galima palyginti su žydinčio augalo žiedų nudraskymu, kad jis nemegztų vaisių. Hormoninė kontracepcija turi dar vieną pavadinimą – cheminė kastracija. Kontraceptikų fone moteris susiduria su dviem galingomis jėgomis: gamta ir moters laisva valia. Moteris savo valia įsidėdama tabletę į burną eina prieš savo prigimtį, rizikuodama pralaimėti. Be to, vartojant visas dirbtines kontraceptines priemones, nėra reikalo susilaikyti per vaisingas moters dienas, skirtingai nei planuojant šeimą remiantis vaisingumo pažinimo būdais. Todėl dirbtinės kontraceptinės priemonės sudaro puikias sąlygas seksualinei priklausomybei gilėti. Žmonės, lyties kūrybinį energijos šaltinį eikvodami tik savo lytiniam instinktui patenkinti, nepasižymi dideliu kūrybiškumu. Tačiau jie gali būti išradingi ieškodami tam priemonių. Atrodo, kad kažkam labai rūpi paversti žmogų bevalia, nekūrybinga būtybe, ir kontraceptikai padeda puikiai tai įgyvendinti.

Kontraceptinėse piliulėse esantys hormonai sutrikdo natūralų moters ritmą. Išoriškai atrodo, kad moters ciklas tikslus kaip laikrodis, tačiau taip nėra. Vienas iš piliulių veikimo tikslų – sutrukdyti kiaušialąstei subręsti. Ovuliacija arba visai neįvyksta, arba būna nevisavertė. Tai reiškia, kad moters ritmas neturi aukščiausio pakilimo taško. Ritmas – tai gyvybės garantas. Kvėpavimas, širdies plakimas – ritmas, įrodantis, kad žmogus gyvas. Kontraceptinių piliulių pakoreguotas moters ciklas tolygus trukčiojančiam kvėpavimui. Prie natūralaus ritmo kitimo moteris įpratusi. Ir net nedidelės hormonų dozės sutrikdo natūralią tėkmę. Vienas iš pašalinių jų reiškinių – padidėja dirglumas. Moteriai gali atrodyti, kad ji geriau jaučiasi, mat vartojant kontraceptikus išnyksta baimė kas mėnesį belaukiant ženklų, patvirtinančių, kad ji ne nėščia. Tačiau ji neatkreipia dėmesio į tai, kad pradėjo kur kas aktyviau reaguoti į paprastas buitines smulkmenas, padažnėjo šeimoje kivirčų. Šeimyninės laimės ir ramybės piliulės, rodos, neatneša. Įsikišus į natūralų moters ritmą, kaip ir į bet kurį kitą, sutrikdomas gyvybinių jėgų atsinaujinimas. Moteris po truputį senka, virsdama bevalia būtybe. Vis labiau gilėjanti seksualinė priklausomybė galutinai atpalaiduoja moters prigimtinius dorovinius stabdžius, skirtus ne tik jai apsisaugoti, bet ir apsaugoti vyrą, draugą, mylimąjį nuo daugybės nemalonumų.