2000 m. vasara, Nr. 6

Atgal

MARIJA

MIELOS SESERYS, RACHELĖS,

kurios kada nors esate apverkusios savo negimusius vaikus, aš – viena iš jūsų. Noriu pasidalyti su jumis savo skausmu, kad dar kartą paliudyčiau Dievo gailestingumą ir meilę.

Kai moteris ryžtasi daryti abortą, ji, be abejo, turi kažkokių priežasčių, dėl kurių vaikelis tuo metu yra nepageidaujamas. Tos priežastys būna įvairios ir atrodo labai svarbios. Kartais netgi specialiai jas padidiname, kad galėtume už jų pasislėpti ir labiau save pateisinti. Bandome išsivaduoti iš „problemos“ bėgdamos nuo savęs ir nuo kūdikio savo įsčiose. Bet laužant Dievo duotą prigimtį gimdyti vaikus, laužant motinystės jausmą, lieka šukės, kurios žeidžia, ir dažnai labai giliai. Ir aš to neišvengiau…

Daug vėliau, kai į mano gyvenimą atėjo Dievas ir įvyko mano atsivertimas, šias savo nuodėmes išpažinau kunigui, bet vis tiek giliai širdyje liko sunkumas dėl savo poelgio, kaip koks užverstas akmuo. Po to dar ne kartą tas nuodėmes nešiau prie klausyklos, bet nepalengvėjo. Viduje tvyrojo kažkoks sunkus kaltės jausmas. Šv. Rašte yra tokia vieta, kai Marija Magdalietė su kitomis moterimis ėjo sekmadienio rytą prie Jėzaus kapo, kad galėtų Jo kūną ištepti aliejais. Jos kalbėjosi: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ (Mk 16). Man mano nuodėmė buvo tokia didelė, kaip sunkus kapo akmuo, kurio neįmanoma nuritinti.

Praėjo nemažai laiko, mes jau auginome tris vaikus, o aš laukiausi ketvirtojo, kai kartą vėlyvą pavasarį užėjau į Jėzuitų bažnyčią. Vaizdas, kurį ten pamačiau, mane labai sukrėtė. Tą dieną šioje bažnyčioje buvo pašarvoti Jėzuitų gimnazijos moksleiviai, tą pavasarį nuskendę Kauno mariose. Aš žvelgiau į tuos paauglius, mačiau verkiančius artimuosius ir prisiminiau savo negimusius…

Žiūrėjau į verkiančias mamas ir galvojau, kad jos gali savo vaikus bent apraudoti, o aš savųjų net nebuvau mačiusi, nežinau nei kokia jų plaukų ar akių spalva. Jos žino savo vaikų vardus, o aš savo negimusiųjų nežinau nei vardo, nei lyties. Jos savuosius laidoja, o manieji net kapo neturi… Ilgiau bažnyčioje nebepajėgiau pasilikti.

Kai po kelių dienų dar kartą išsakiau savo skausmą nuodėmklausiui, suklupusi ties tabernakuliu pratrūkau balsu raudoti. Man buvo vis vien, ką pagalvos buvę tuo metu bažnyčioje žmonės. Mano rauda sklido iš kažkur giliai ir suvaldyti jos buvo neįmanoma. Ašaros paplovė tą didžiulį riogsojusį ant širdies akmenį ir išjudino jį. Akmuo buvo nuristas.

Dar kartą grįžtu prie Marijos Magdalietės, kuri klausė: „Kas nuritins akmenį?“. O tai reiškia, kas padės pasiekti pačias sielos gelmes, ten, kur Jėzus yra miręs ir palaidotas? Miręs dėl mūsų nuodėmių, dėl mūsų kaltės. Kodėl taip sunku pajudinti šį akmenį? Todėl kad slegia nuodėmės svoris.

„O Marija Magdalietė stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvugalyje, kitą kojų vietoje, ten, kur būta Jėzaus kūno“ (Jn 20, 11-12). Mano įsčios buvo kapas mano kūdikiams. Ilgą laiką buvo baisu žiūrėti į šį kapą, baisu galvoti ir prisiminti. Bet, kada tikra atgaila išjudina ir nuritina akmenį, į kapą patenka šviesa. Prisikėlimo šviesa. Tada be baimės gali pasilenkti ir žiūrėti. Aš žvelgiau į savo negimusių vaikų kapo vidų ir kaip Marija Magdalietė pamačiau tuos du angelus. Vienas iš jų man nešė Dievo meilę ir gailestingumą, antrasis – neapykantą šitai sunkiai nuodėmei – abortui. Jėzus prisikėlė mano kape… Ir tuomet jau galėjau apie tai kalbėti, prašyti vaikelių atleidimo, duoti jiems vardus.

Ir dar, mano seserys, noriu jus padrąsinti. Kai šitas akmuo bus nuristas nuo jūsų širdies gelmių arba jau yra nuristas, tas dėkingumas Dievui jus apsvaigins. Jūs galėsite pakelti daug daugiau sunkumų ir išbandymų. Kartais, kai protas maištauja, o burna veriasi klausti: „Už ką Tu man taip, Viešpatie?“, prisiminkite, kad jums buvo daug atleista ir daug dovanota – ir daug ką galėsite iškęsti ir pakelti, nes būsite pažinusios Jo gailestingumą ir meilę.