2000 m., Nr. 7-8

Atgal

Varpais suskambusi Gyvybės evangelija Lietuvai

Prieš dešimt metų, 1990-aisiais lapkričio 24 d., Lietuvoje pasigirdo bažnyčių varpų dūžiai, kviečiantys maldai ir atgailai už negimusių kūdikių gyvybes, už per 45-erius okupacijos metus sunaikintą naują tautos kartą. Beveik antrą Lietuvą…

Tą dieną buvo įkurta Pasaulinės gydytojų federacijos (PGF) „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija. Lietuva anuomet buvo 92-oji pasaulio valstybė, kurioje į asociaciją susibūrė gyvybę gerbiantys gydytojai ir kitų specialybių žmonės.

Šiandien šie varpų dūžiai jau ne visiems tokie mieli ir brangūs, kai ką net erzina, o dauguma jų apskritai negirdi. Gyvybės gynėjai daugelio laikomi naiviais idealistais, nesuvokiančiais realaus laikmečio pulso, nespėjančiais žengti koja kojon su naujais genetikos, biologijos ir medicinos laimėjimais.

Štai jau 10 metų gausus, beveik 300 asociacijos narių būrys su dar gausesniais rėmėjais ir pagalbininkais gina, rodos, savaime suprantamą svarbiausią prigimtinę žmogaus teisę – teisę gyventi nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties.

Nors viena po kitos atskleidžiamos genų inžinerijos paslaptys, jau pateikta įmantri gyvybės materialinės struktūros mokslinė formulė, deja, visame pasaulyje tebevyksta ginčai dėl žmogaus asmens pradžios. Regis, taip nesunku suprasti, kad kūdikis nuo pirmos molekulės virpesio egzistuoja ne kaip dviejų ląstelių darinys, bet kaip naujas žmogus. Anot Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II, žmogus yra „įdvasintas kūnas ir įkūnyta dvasia”. Prieš šį faktą šiandien tartum užsimerkia dauguma gabių mokslininkų, politikų ir visų baisiausia – tėvų.

Skaudu, bet Lietuvoje jau 45 metus naikinama užsimezgusi žmogaus gyvybė m o t i n a i norint. Dar skaudžiau, kad šis pragaištingas legalaus aborto pagal moters norą Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas veikia jau 10 metų Nepriklausomoje Lietuvoje. Neatsižvelgiama ir į siaubingą tikrovę: Lietuvoje jau 7 metus nėra natūralaus gyventojų prieaugio. Esame tauta be ateities.

Gyvybės Evangelijos prasmė yra žmogiškumo pripažinimas ir išaukštinimas. Tai meilės varpų gausmas, ištikimybė moraliniam prigimtiniam įstatymui, pagarba žmogaus gyvenimo orumui. Tik per meilę įmanoma realizuoti save ir įprasminti Gyvybės evangeliją šioje žemiškoje kelionėje.

Lietuvos gydytojų, gerbiančių žmogaus gyvybę, asociacijos veiklos dešimtmečio proga Seimo rūmuose surengėme tarptautinę konferenciją „Motinystės ir tėvystės orumas“, norėdami būtent čia, mūsų tautos įstatymų kalvėje, pareikšti, kad Lietuvai turi būti brangi kiekviena žmogiškoji būtybė ir gerbtinas kiekvieno žmogaus gyvenimas.

Tartum laurų vainiką PGF „Už žmogaus gyvybę” Lietuvos asociacijai ir mūsų brangiai sostinei Vilniui keli taurios sielos žmonės padovanojo įstabaus grožio dekoratyvinę skulptūrą „Motinystė”. Ši skulptūra įamžina motinos rankomis ir kūnu saugomo po širdimi nešiojamo kūdikio prasmę.

Mielieji žmogaus gyvybės gynėjai ir saugotojai, PGF „Už žmogaus gyvybę” Lietuvos asociacija dėkoja Jums už Jūsų kilnų kasdienį triūsą gyvybės sargyboje, už paramą ir ištvermę. Sveikiname Jus, istorinių 2000 metų šv. Kalėdų išvakarėse žengiančius į naują viltingą amžių.

„Suvok, kur glūdi išmanymas, kur stiprybė, kur supratimas, kad tada suvoktum, kur ilgas gyvenimas ir gyvastis, kur akių šviesa ir ramybė” (Bar 3, 14).

Brangieji, „negesinkime dvasios” (Tes 5, 22).

Alina Šaulauskienė, PGF „Už žmogaus gyvybę” Lietuvos asociacijos pirmininkė