2000 m., Nr. 7

Atgal

Arkivyskupas metropolitas Sigitas TAMKEVIČIUS
Šeima - žmogaus ir Bažnyčios kelias

Šeimos metų proga Šv. Tėvas Jonas Paulius II parašė laišką „Gratissimam sane”, kuriame, tarp kitko, rašoma: „Visur ir visada šeima yra Bažnyčios kelias”. Ten, kur tvirtos šeimos, Bažnyčia auga ir, atvirkščiai, šeimų krizė visada skaudžiai paliečia ir Bažnyčią.

Dabartinė padėtis

Dabartinėje visuomenėje šeima nevertinama. Nors Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, realiame gyvenime propaguojamos šeimai prieštaraujančios nuostatos, kaip antai absoliutinamos individo teisės, kovojama už seksualinių mažumų teises, kalbama ne apie santuoką, o tik apie lyčių partnerystę ir gyvenimą kartu nesusituokus bei „bandomąjį” laikotarpį.

Mūsų dienomis kai kurie reiškiniai Lietuvoje kelia nerimą. Štai truputis statistikos iš „Demografijos metraščio 1999 m.” Mažėja santuokų skaičius: jei 1956 m. tūkstančiui gyventojų teko 10,6 santuokos, tai 1999 m. – tik 4,8. Vis daugiau jaunų žmonių nusprendžia gyventi be santuokos.

Katastrofiškai padaugėjo skyrybų: 1999 m. ištuokų skaičius pasiekė rekordinį lygį – šimtui santuokų tenka 63,7 ištuokos.

1999 m. gimė 36 236 kūdikiai. Tai yra mažiausias skaičius per 60 metų.

Ši nerimą kelianti statistika verčia susimąstyti ir ieškoti akivaizdaus blogio priežasčių bei prisiimti atsakomybę už ateitį.

Priežastys: moralinės sąmonės aptemimas

Gyvenimo patirtis liudija, kad stiprios šeimos sukuriamos tik tada, kai žmonės turi tvirtus moralinius pagrindus. Normalus šeimos gyvenimas iš sutuoktinių reikalauja labai didelės aukos ir išsižadėjimo, todėl, jei šeimoje nėra gerbiamos tikros vertybės, ji pasmerkia save sunykimui.

JAV politinis veikėjas Zbignevas Bzežinskis knygoje „Nevaldomas pasaulis” rašo: „Visuomenė, kurioje asmeninių įgeidžių tenkinimas tampa norma, kartu yra visuomenė, praradusi moralinio sprendimo kriterijus. Televizija užima tradicinę šeimos, Bažnyčios ir mokyklos vietą. Televizijos programos liaupsina egoistinį asmeninių įgeidžių tenkinimą, pateisina žiaurumus ir smurtą, sektinais pavyzdžiais ir panaudodama bandos jausmą skatina seksualinį palaidumą. Viso to padarinys – nekontroliuojamas visuomenės elgesys”.

Šeimą griauna mirties kultūra, bandanti jaunimui įdiegti mintį, jog žmogus turi pasiimti iš gyvenimo viską. Šiai kultūrai yra svetima tai, kas skatina žmogų atsakingai žiūrėti į vedybinį gyvenimą ir pareigas savo vaikams. Dabartinis pasaulis yra sukūręs daugybę programų ir priemonių, kurios siekia išlaisvinti šeimas nuo atsakomybės, tačiau kartu jas silpnina ir ardo. Jonas Paulius II rašo: „Įvairių, labai galingomis priemonėmis remiamų programų tikslas yra, sakytum, šeimų ardymas. Kartais net atrodo, kad visokiais būdais stengiamasi vaizduoti „taisyklingomis”, patraukliomis ir iš pažiūros žaviomis situacijas iš tiesų „netaisyklingas“, tikrai priešingas „tiesai ir meilei“, kurios privalo reguliuoti vyro ir moters tarpusavio santykius bei jiems vadovauti. Moralinė sąmonė aptemsta, tai, kas gera ir gražu, deformuojasi, o laisvė virsta tikra vergove”.

Europoje vis labiau teises įgauna iškreipta tikros šeimos sąvoka. Gruodžio mėnesį Europos Sąjunga iškilmingai priims Europos Sąjungos Chartą, kuri jau daro skirtumą tarp santuokos ir šeimos, nes turima mintyje, kad vadinamąją šeimą gali sudaryti seksualinių mažumų žmonės. Ar ne per brangiai reikės Europai mokėti už tai?

„Erotizuotos televizijos programos skatina jaunimą vadinamajai laisvai meilei. Iš tikrųjų tai ne meilė, o didžiausias egoizmas, žudantis tikrąją meilę ir tėvų atsakomybę savo vaikams. Šventasis Tėvas kalba: „Vadinamoji „laisva meilė“ yra neabejoti nai priešinga meilės civilizacijai; ji dar pavojingesnė dėl to, kad paprastai yra siūloma kaip „tikras“ jausmas, nors iš tiesų naikina meilę. Kiek yra dėl tos „laisvos meilės“ subyrėjusių šeimų! „Laisva meilė“ naudojasi žmogiškomis silpnybėmis ir vilionių bei opinijos padedama stengiasi jas nuspalvinti tam tikru orumu. Ji neatsižvelgia į visas iš jos išplaukiančias pasekmes, ypač kai turi už tai užmokėti ne tik sutuoktiniai, bet ir tėvo ar motinos netekę vaikai, pasmerkti būti našlaičiais dar tebegyvenant jų tėvams”(Jonas Paulius II).

Šeimą gali išsaugoti tik Meilė

Kas gali išsaugoti šeimą dabarties visuomenėje? Suprantama, kad ištikus krizei galima kreiptis į psichologus, šeimos centrų konsultantus, tačiau Jonas Paulius II sako: „Nedera pamiršti, kad visada galioja apaštalo žodžiai: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“. Santuoka, sakramentinė santuoka yra asmenų sąjunga meilėje. O meilę gali pagilinti ir išsaugoti tiktai Meilė; ta Meilė, kuri „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Jeigu mūsų šeimos dalį savo laiko, kurį praleidžia prie televizoriaus, skirtų maldai, iš karto pamatytume, kad jos atgyja ir tvirtėja. Kol futbolo ar krepšinio rungtynės bus svarbesnės už šeimos meilės išlaikymą, tol būsime apgailėtini vargšai, o visuomenę vis dažniau supurtys paauglių daromi nusikaltimai.

Atsakingoji tėvystė – motinystė

Šeima egzistuoja tik tada, kai sutuoktiniai prisiima atsakingos tėvystės – motinystės reikalavimą. Santuoka nėra skirta tik egoistiniams norams tenkinti, ji turi tarnauti gyvybės perdavimui. Dėl to Jonas Paulius II teigia: „Dvi santuokinės sąjungos dimensijos – susivienijimas ir gimdymas negali būti dirbtinai perskirtos neiškreipiant intymios santuokinio akto tiesos. Bažnyčia moko moralės tiesos apie atsakingą tėvystę-motinystę, gindama ją nuo šiandien išplitusių klaidingų koncepcijų”. Bažnyčia, nors ir bus niekinama ir laikoma atsilikusia ir dogmatiška, niekada nesutiks, jog šeima taptų tarsi legalizuota landyne, kur žmonės atmeta Kūrėjo valią ir iškelia savo egoizmą.

Santuokos sakramento apeigų metu Bažnyčios atstovas klausia jaunavedžius: „Ar esate pasirengę su meile priimti vaikus, kuriuos Dievas panorės jums duoti ir juos auklėti?“ „Sutuoktinių atsakymas, – tvirtina Jonas Paulius II, – išreiškia intymią juos jungiančios meilės tiesą. Tačiau jų vienybė, užuot užsklendusi juos tik savyje, atveria juos naujam gyvenimui, naujam asmeniui. Būdami tėvais, jie gali duoti gyvybę į save panašiai būtybei, kuri yra ne tik „kaulas iš jų kaulo ir kūnas iš jų kūno“ (plg. Pr 2, 23), bet ir Dievo paveikslas bei panašumas, vadinasi, asmuo“.

Mūsų jaunimui reikia padėti suprasti, jog kūdikis šeimoje yra ne našta ar nelaimė, bet Dievo dovana tėvams ir visuomenei. Reikia padėti atsikratyti prietaro, esą daug vaikų šeimoje gali turėti tik atsilikę ar asocialūs žmonės.

Eucharistija – šeimos kelias

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II atkreipia šeimų dėmesį į pačią svarbiausią priemonę, kuri gali jas išgelbėti: „Eucharistija yra tikrai nuostabus sakramentas. Šiame sakramente Kristus paliko mums save patį kaip valgį ir gėrimą, kaip išganingosios galios šaltinį. Jis paliko mums save patį, kad turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10, 10): to gyvenimo, kuris yra Jame ir kur Jis, trečiąją dieną prisikėlęs iš numirusių, mums perdavė dovanodamas savo dvasią. Tas iš Jo ateinantis gyvenimas yra skirtas mums. Nėra kitos galybės ir išminties, kuri galėtų mus išgelbėti ir per kurią galėtume gelbėti kitus. Nėra kitos galybės ir kitos išminties, kuria jūs, tėvai, galėtumėte auklėti savo vaikus ir save. Auklėjamąją Eucharistijos galią patvirtina visos kartos ir visi amžiai“ (Jonas Paulius II).

Baigdamas norėčiau padrąsinti šeimas: turėkite drąsos priimti Kristų, laiminantį jūsų šeimas ir vaikus. Turėkite išminties priimti Bažnyčios mokymą apie santuokos šventumą ir kūdikius, kaip Dievo dovaną. Turėkite drąsos atmesti praeinančias pasaulio madas, griaunančias paskirų asmenų ir šeimų gyvenimus. Vienybė su Kristumi ir jo Bažnyčia garantuoja, kad jūs savo šeimos gyvenimą statote ant uolos, ir jokios audros jo nesudaužys.