2000 m., Nr. 7

Atgal

Nijolė LIOBIKIENĖ
Tikėjimas - šeimos išlikimo ir stabilumo laidas

Šeimos situacija ir krizės tiesiogiai susijusios su tikėjimo ir netikėjimo problemomis.

Šeimos gyvenimas netapo sunkesnis, nei buvo 12–15 ar 18 –19 amžiuje, priešingai, rutuliojantis ekonomikai ir mokslui, jis palengvėjo. Šiandien mes naudojamės vienkartiniais vystyklais, skalbimo mašinomis ir šaldytuvais, vežiojame vaikus automobiliais, tačiau vis labiau linkstame slegiami sunkumų ir vis daugiau atsiranda našlaičių, esant gyviems abiem arba vienam tėvui.

Šių laikų šeimos problema iš esmės yra tikėjimo ir netikėjimo problema.

Mes nustojame tikėję ir negyvename pagal vertybes, kurias deklaruojame. Pasaulyje vykstantys pokyčiai plinta labai greitai. Tapome atviri pasauliui, ir mums sunku, nes per 50 okupacijos metu išsiugdėme imunitetą atvirai deklaruojamai materialistinei pasaulėžiūrai ir nutautinimo politikai, bet visiškai nemokame apsiginti nuo neigiamos vakarų pasaulio įtakos.

Pasaulis ir kiekvienas žmogus siekia laimės, bet kuo daugiau stengiamės išsilaisvinti iš Dievo įsakymų, tuo labiau patenkame į savo aistrų ir nuodėmės vergiją, kuri ardo šeimas, tautas ir, galima sakyti, civilizaciją.

Anot prof. A. Paškaus, šiuolaikiniam žmogui būdingas hedonizmas, konsumerizmas ir reliatyvizmas. Šiandien Lietuvoje matome šiuos požymius. Žmonės, siekiantys vien materialinių gėrybių, pamiršta, jog gyvena ne tik savo malonumui. Žmogus nutolsta nuo Dievo, tapdamas pats sau tikslu. Jam nemalonu priimti tiesą, kuri verčia susimastyti ir keisti gyvenimą, geriau apie tai nekalbėti. O jeigu kas nors ir prabyla, visada galima pasakyti, jog tai nemodernu. „Mes esame tokie atsargūs, kad tik išvengtume net ir tų nemalonumų ar kentėjimų, kurie brandina mūsų asmenybę“, – rašo prof. A. Paškus savo knygoje „Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien“. Galų gale ši pasaulio dvasia veržiasi ir į Bažnyčią. Dažnai tikintieji Bažnyčioje ieško šou elementų, ir net vienas svarbiausių įvykių krikščionio gyvenime – šv. Mišios bandomos paversti taip pat šou. Mąstyti apie auką nėra labai paranku, mes norime paversti Bažnyčią malonių paslaugų teikimo vieta. Krikštijame savo vaikus dėl to, kad yra gražios apeigos, gražūs krikšto drabužiai, graži ir šventė. O jei dar kunigėlis malonus, tuomet ir visai gerai. Mes bėgame nuo Susitaikymo sakramento, nuo išpažinties, nes tai nepriimtina. Malonumo kultas įsiveržia labai agresyviai. Šiam laikmečiui būdinga melo propaganda. Šiandien su melu susiduriame kiekvieną dieną. Melas – tiesos nesakymas apie žmogaus gyvybę, melas – kai bandoma įdiegti mitą, kad kontraceptikai atveria kelią į visišką laisvę ir laimę. Tai pats brutaliausias melas, apdengtas tam tikrų subtilybių skraiste. Tiesos nutylėjimas yra taip pat melas.

Netikėjimas, pasak O‘Malley, turi kelias atžalas: nejuntama, kad gyvenimas yra dovana; nejaučiame kaltės, todėl neieškome išsigelbėjimo; pasitenkinama klaidingu dievu – materializmu, siūlančiu jaukų patogumą, todėl Galilėjiečio kvietimas darosi nepageidautinas; mirtis neigiama, taigi nereikia ir naujo gyvenimo dimensijos; patiriama platesnių bendrijų baimė, todėl užsisklendžiama, susikuriamas savo jaukus pasaulis ir nieko nenorima žinoti apie ką nors kitką. Deja, katalikiškos ir krikščioniškos šeimos dažnai atsiduria šitokioje situacijoje. Jos nenoriai įsitraukia į kokią nors bendruomeninę veiklą, nenoriai bendrauja. Iš tiesų santuoka ir šeima yra ne tik asmeniniam, bet ir visuomenės gėriui. Mes priklausome krikščionių bendruomenei ir, jei užsidarome savo pasaulėlyje, prarandame bendruomenę, atsistojame į tam tikrą tikėjimo praradimo kelią.

Montrealio centro bendradarbis Andre Charon išskiria aštuonias asmeninio tikėjimo praradimo pakopas:

1. Šventų Mišių ir sakramentų apleidimas. Lietuvoje tik apie 10–15 procentų save laikančių katalikais kas sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose, o Sutaikinimo sakramentas dažnai priimamas tik per didžiąsias šventes ir svarbiausiais gyvenimo momentais. Pastaraisiais metais mažai kalbama apie išpažintį, trūksta katechezės visų sakramentų ir ypač Sutaikinimo sakramento klausimais. Vengiama kalbėti apie nuodėmes ir atgailą. Sparčiai plinta „terapinė kultūra“, kai su žmogumi elgiamasi taip, kaip terapeutas elgiasi su ligoniu. Kartais atrodo, kad krikščionys nustoja būti „žemės druska“ ir tampa sacharinu manydami, kad taip daugiau žmonių pritrauks į Bažnyčią. Deja, šie lūkesčiai nepasiteisina.

2. Atitolimas nuo institucinės Bažnyčios.

3. Nepriklausymas Bažnyčiai kaip tikinčiųjų bendruomenei. Sovietinės okupacijos metu buvo suardytos parapijos ir krikščionių bendruomenės. Reikės daug laiko ir pastangų šioms bendruomenėms atkurti. Tai ypač svarbu šeimoms: jos turėtų jausti nuolatinį bendruomenės rūpestį ir palaikymą.

4. Krikščioniškų vertybių atmetimas. Į krikščionybę žiūrima kaip į švedišką stalą – pasiimu tai, kas man patinka, ir neliečiu to, ko negaliu pakęsti. Šiandien mūsų visuomenė nepakenčia kalbų apie skaistybę, ištikimybę, jau nekalbu apie kontracepciją. Labai liūdna, tačiau šiandien net daugelis tikybos mokytojų nepriima Bažnyčios mokymo apie kontracepciją ir šeimos planavimą.

5. Netikima krikščioniško gyvenimo prasme. Tai atsitinka dažniausiai tada, kai pradedame gyventi savo malonumui ir atmetame mums neparankų ir nepatogų Bažnyčios mokymą.

6. Pasitraukiama nuo priklausomybės Kristui.

7. Atmetama asmeninio Dievo egzistencija.

8. Abejingumas visiems religijos klausimams. Tai pati baisiausia ateizmo forma. Toks nusiteikimas griauna mus kaip asmenybes, griauna šeimą ir visuomenę.

Nėra šeimos – nėra visuomenės, nėra šeimos – nėra Bažnyčios. Ideologijų kova vyksta dėl šeimos: sunaikink šeimą, sunaikinsi visą kitą. Mes šiandien turime nepaprastai daug, esame tokie turtingi, tačiau nepasinaudojame šiais turtais.

Kaip galime tam tikrus realius dalykus integruoti į savo šeimos gyvenimą, ir kaip tai padės mums išlikti. Pradėkime nuo pradžių pradžios – santuokos. Santuokos pagrindas – vyro ir moters ryšys. Šiandien drąsiai galima teigti, jog daugeliu atvejų išsituokiama dėl to, jog sutuoktiniai negali suvokti, kad, sukūrus savo šeimą, atėjo laikas atsiskirti nuo tėvų šeimos ir visą dėmesį sutelkti į vyro ir žmonos santykių plėtojimą. Tai prieš kelis tūkstančius metų buvo užrašyta Senajame Testamente: –„Paliksi savo tėvą ir motiną ir glausiesi prie savo žmonos“.

Skyrybų daugėja ir dėl to, kad jaunuoliai tuokiasi būdami emociškai ir psichologiškai nebrandūs. Kas trukdo subręsti? Pirmiausia daugelis tėvų neaugina vaikų savarankiškam gyvenimui. Jie augina juos sau. Kitas dalykas – negalėjimas, nemokėjimas bendrauti. Bendravimo pagrindai dedami šeimoje. Šeimoje mes išmokstame lyčių vaidmenų ir juos perkeliame į savo šeimą. Dažnai pakeliui į laimę užstringame manydami, jog vienas esame viršesnis už kitą. Pamirštame, kad savo artimą turime mylėti taip, kaip patys save. Vadinasi, mokėti priimti visą save, tuomet mokėsime priimti kitą, mokėti bendrauti, išklausyti, atleisti, valdyti savo emocijas. Kai to nemokame, atsiranda noras dominuoti, įrodyti savo prasmingumą. Vyras ir žmona sudaro neišardomą koaliciją ir niekas negali to ryšio trikdyti, nei vaikai, nei tėvai, nei karjera. Šio ryšio palaikytojas yra Dievas, kuris padeda žmonėms pakelti jų pečiams nepakeliamas naštas. Šeimos gyvenimas primena kopimą į kalną siauru takeliu. Kopiant į kalną, reikia turėti tikslą. Šeimoje jis dažnai pamirštamas. Labai mažai kas turi tikslą gyventi šeimoje. Dievas davė žmogui tik 10 įstatymų, tai tiek mažai, palyginti su visais žmonių priimtais įstatymais ir poįstatyminiais aktais. Įstatymai reikalingi ne tada, kai lengva gyventi, o tuomet, kai yra sunku. Mes galime pasiremti jais, jie tarsi kelrodė žvaigždė.

Šeimai egzistuoti reikia kartu praleisto laiko. Šiandien ypač jo stinga. Nėra laiko vienas su kitu bendrauti, nėra laiko bendrauti su vaikais, ir jie jaučiasi nemylimi, atstumti. Todėl Dievo ir Bažnyčios įstatymas „Švęsk sekmadienį” gali labai mums padėti.

Šiandien dauguma šeimų išyra todėl, kad vyro ir žmonos ryšiui susidaryti trukdo tėvai. Sutuoktiniai pasiteisina: „Mes negalime neklausyti tėvų, nes ir Dievas yra pasakęs „gerbk savo tėvą ir motiną“. „Gerbk” tai nereiškia „vykdyk“ viską, ką jie pasako. Pagarboje nėra vergiškumo. Jei žinau, ko Dievas iš manęs reikalauja, mokėsiu sutvarkyti šiuos santykius.

Įstatymas „Nežudyk“ nereiškia vien tik tai, jog negalima žudyti negimusių. Šiandien daugybė kontraceptinių priemonių yra abortyvinės savo esme. Nužudyti galima ne vien fiziškai, bet ir psichologiškai bei emociškai. Žmogų galima sugniuždyti morališkai, paversti jį nieku, išnaudojamu daiktu.

Melas šeimoje. Kažkada buvo paplitęs mitas apie šventą melą. Tai toks pat nonsensas kaip saugi žmogžudystė. Melas yra destruktyvus. Jis visada neigiamai veikia tarpusavio santykius. Anot garsaus amerikiečio psichiatro M. Scott Peck, nieko, negalime padėti žmogui, kuris meluoja pats sau. Jei žinosime, ką reiškia nemeluoti, ir mokėsime šią nuostatą integruoti į savo šeimos gyvenimą, nugyvensime saugiai.

Šiandien vis dažniau pasigirsta balsų, kad neįmanoma gyventi visą gyvenimą su vienu vyru ar viena žmona, viešai ir garsiai diskutuojama apie meilužes ir meilužius, tiesa, juos vadiname „draugu“, „drauge“. Tai dar vienas melas. Dievas sako: „nepaleistuvauk“ ir „negeisk savo artimo moters ar vyro“. Jei norime išgyventi meilės pilnatvę, turime saugoti savo akis ir savo ausis, savo jausmus ir savo širdį nuo tų melo „sirenų“, panašiai kaip Odisėjas, tik užsikimšęs ausis ir prisirišęs prie laivo stiebo, galėjo pasiekti tikslą.

Žmogus negali augti ir vystytis be meilės. Šiandien privalome liudyti tiesą ir pasakyti, kas nėra teisinga, dora. Turime parodyti savo vaikams ištvermingos meilės pavyzdį, kad meilė nėra sentimentalus jausmas, kad tai visų pirma mokymasis mylėti kitus žmones. Pasak rusų rašytojos Alos Rachmanovos, meilė tai paties užsidėta pareiga tarnauti mylimam žmogui, jam aukotis, visiškai pamiršus save ir savo asmenį. Tai gebėjimas iš skausmo, kurį tu patiri iš mylimo žmogaus, susikurti sau džiaugsmą. Meilė – tai kryžius, kurį norint nešti iki galo, reikia ne kartą žemai nusilenkti. Meilė – tai auka, kurią žmogiškoji širdis sudeda po kojomis pasaulio Atpirkėjui. Jeigu savo šeimose liudysime tokią meilę ir mokėsime jos siekti, mūsų šeimos išgyvens.

LITERATŪRA :

Paškus A. Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien. Kaunas, 1998.

Scott Peck M. People of the Lie. 1990.