Į svetainės "Už gyvybę" pradžią Naujausias "Už gyvybę" numeris
2000 m., Nr. 7

VAIKAI - ŠEIMOS IR VISUOMENĖS PAVASARIS

Judita ir Aidmantas BERNATONIAI
Sakramentintinė santuoka ir ką ji reiškia mano gyvenime

Kai manęs paklausė, ką sakramentinė santuoka reiškia mano gyvenime, teko susimąstyti. Žinau, kad tai man yra labai svarbu, kažkas esminio. Tai ne vien gražios vestuvių dienos programos dalis, ne vien praeitis, neturinti jokio ryšio su dabartimi. Sakramentinė santuoka – tai mano gyvenimas, mano pašaukimas. Santuoka daugeliui yra pats natūraliausias dalykas, bet mums, katalikams, tai yra sakramentas. Kuo gi ji skiriasi nuo civilinės santuokos? Mūsų santuoka yra įžadas Dievui. Ji mūsų, bet ji yra Kristuje ir pavesta Jam.

Žmonijos istorijoje santuoka daugeliu požiūriu keitėsi, bet jos esmė išliko ta pati. Nes tai ne žmonių kultūros išradimas, pats Dievas yra jos autorius. Tai mums, krikščionims, ir yra santuokos pagrindas. Santuoka nėra sukurta iš bėdos, kaip nuolaidžiavimas žmogaus silpnumui. Ji yra paties Dievo paveikslas ir panašumas. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą – vyrą ir moterį. Ir tai buvo gera (plg. Pr 1, 23). Enciklikoje Familiaris consortio (11) popiežius Jonas Paulius II rašo, kad Dievas kiekvieną žmogų į būtį pasaukė iš meilės, kartu pašaukdamas ji meilei. Taigi kiekvieno žmogaus pašaukimas yra mylėti, ir jis yra įgimtas. Pati santuoka – tai meilės bendruomenė, kur du žmonės tampa vienu kūnu, siela, širdimi. Tokiu būdu ji yra nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Ši santuokinė meilė tarnauja kaip atvaizdas to ryšio, kuris egzistuoja tarp Dievo ir žmogaus sielos. Žmogaus gyvenimo tikslas yra (ar bent turėtų būti) šios sielos santuokos su Dievu siekimas (GG). Tinkamai realizuoti šį pašaukimą meilei yra du būdai – tai santuoka ir skaistybės įžadai. Sutuoktiniai tiki, kad jų kelias į amžinąjį gyvenimą yra per santuoką, kad jie eina tikėjimo, meilės ir vilties keliu susijungimo su Dievu link.

Kristus šią natūralią santuoką, šią meilės bendruomenę, iškelia į sakramento lygmenį ir padaro šį šventą sutuoktinių ryšį malonių šaltiniu. Jis išaukština santuoką, kuri savaime yra šventa, į kažką šventinančio. Santuoka tapo vienu iš septynių sakramentų, kurie paslaptingu būdu mus priima į dalyvavimą dieviškame gyvenime. Sakramentinė santuoka yra skirta ženklinti abipuse ištikimybe tarp Kristus ir jo sutuoktinės Bažnyčios. Tai yra slėpinys: „Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą“ (Ef 5, 32–33). Dievo valios paslaptis šiame tekste paskelbta iš naujo. Visa iš naujo suvienyti Kristuje (plg. Ef 1, 10). Ši Kristaus santuoka su Bažnyčia – mūsų santuokos stiprybė. Mums, katalikams, tai yra santuokos pavyzdys.

Kai pagalvojame, kad Dievas yra santuokos autorius, kad Kristus ją iškelia į sakramentinį lygmenį, palaimina ir teikia malonių, atrodo, kad santuoka turėtų būti rojus Žemėje. Tačiau Žemėje nėra nė vienos tobulos santuokos. Kodėl per visą žmonijos istoriją sutuoktiniai patiria tiek daug konfliktų, neištikimybės, pavydo? Pradžios knygoje parašyta, kad visa tai, ką Dievas sukūrė, buvo gera. Kaipgi Dievas galėjo sukurti tokia netobulą santuoką? Čia mes turime atskirti du dalykus: Dievo planą ir žmogaus nuodėmingumą. Tikėjimas ir žinojimas mums sako, kad pati santuoka nėra dėl to kalta. Rotta Burke, Romos Kanonines teisės teisėjas, iš savo praktikos nurodo pagrindines keturias priežastis dėl kurių dažniausiai suyra santuokos. Pirma, mes nepripažįstame Dievo santuokos autoriumi (pasisaviname ją kaip žmogišką instituciją). Antra, tikimės iš santuokos to, ko mums ji negali suteikti (begalinės neribotos laimės čia, Žemėje). Trečia, sudieviname savo sutuoktinį (ir labai nusiviliame juo, kai pamatome, kad jis tikrai netobulas). Ketvirta, sumaišome ar net atmetame kurį nors iš santuokos tikslų (sutuokinių vienybė ar vaikų gimdymas). Santuoka suyra, kai maištaujame prieš Dievą ir nepaklūstame santuokos prigimčiai, kai nenorime girdėti Bažnyčios mokymo ar tiesiog juo nesidomime, o save teisiname nežinojimu. Mūsų patirtis rodo, kad trokštame santuokoje sutarti, bet tai ne visuomet mums išeina.

„Aš netgi neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau tai, ko nenoriu, pripažįstu, jog įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu aš darau blogį, kurio nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė“ (Rom 7, 15–17).

Nuodėmės realybė yra labai svarbus dalykas, kurį mes privalome pripažinti ir nuolat prisiminti. Šiuolaikinė psichologija (pvz., Roggers) teigia, kad žmogus iš prigimties yra geras. Galbūt kartais jis suklysta, bet nuodėmės realybę stengiamasi atmesti. Nuodėmingumas yra sąmoningai atmetamas. Krikščioniškas požiūris į žmogų yra labai aiškus: žmogus yra geras, bet nuodėmingas. Nuodėmės paveikti, mes maištaujame prieš Dievą, prieš jo tvarką.

Tačiau Kristus nepalieka mūsų vienų, jis padeda mums su nuodėmėmis kovoti. Jis nori, kad kiekvienas turėtų amžinąjį gyvenimą, kad kiekvienas būtų išganytas. Kristus žino, kad mes patys esame per silpni savo jėgomis kovoti su nuodėme ir piktojo gundymais. Maire-Dominique Philippe savo knygoje „Sekti paskui Avinėlį“ rašo: „ Mus su Dievu sieja sandora, paslaptis, o piktasis yra tas, kuris „išplėšia paslaptis“. Jis nori išpešti mūsų paslaptis iš smalsumo, puikiai žinodamas, kad kai jam pavyks jas ištraukti, mes visiškai neteksime jėgų“. Jėzus suteikia mums savo malonių. „Malonė yra Dievo palankumas, nenupelnytai teikiama pagalba, kad atsilieptume į jo šaukimą: taptume Dievo vaikais, Jo įvaikiais, dieviškos prigimties, amžinojo gyvenimo dalininkais“ (KBK, 1196). Malonės iniciatyva yra iš Dievo. Mes jos nusipelnyti negalime. Tai yra Šventosios Dvasios dovana mums – kiekvienam skirtinga, kad leistų dalyvauti jos veikime ir padarytų mus pajėgius bendradarbiauti išganant kitus ir ugdant Kristaus Bažnyčią. Pijus XI enciklikoje Casti connubii sako:

„Šis sakramentas tiems, kuriems nėra kliūčių, ne tik augina sieloje pašventinančiąją malonę (antgamtinė būsena, kuri tobulina pačią sielą, kad ji būtų pajėgi gyventi su Dievu ir veikti jo meilės galia), kuri yra amžinojo gyvenimo principas, bet taip pat suteikia dar ir kitas tam tikras dovanas, gerus impulsus ir malonės sėklas”.

Malonė yra Dievo mums teikiama, kad atliktume savo pašaukimą ir taptume Dievo įvaikiais. Kunigas, teologijos daktaras P. J. Elliot išskiria šias malonės dovanas:

1. Malonė yra tikėjimas pačiu Santuokos sakramentu. Tikėjimas sakramentu reiškia, kad aš tikiu ir pasitikiu, jog Kūrėjas mums suteikia malonių, kurios yra veiksmingos ir mums padeda, kad santuoka kaip sakramentas yra ne žmogiška, bet dieviška. Tai yra tiesiog malonė tikėti Dievu ir likti ištikimiems visiems dalykams, kurių reikalauja santuokos prigimtis. Turbūt netikintiesiems tai labai sunku suprasti. Jei santuoka jiems yra vien tik žmogiška institucija, vadinasi, jie gali elgtis su ja kaip tinkami. Vaikų gerovė turbūt būtų pagrindinis argumentas, kodėl skyrybos yra nepageidaujamos. Mums, katalikams, santuokos neišskiriamumas yra Dievo valia: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).

2. Tik žmogus iš visų kūrinių sugeba mylėti. Meilė tarp vyro ir moters yra tai, ko norėjo Kūrėjas. Pagrindinė meilės savybė – ji siekia amžinybės ir tvarumo. Nors meilė linkusi būti tvari, ji savaime tokia nėra. Meilei gresia pavojai tiek iš vidaus, tiek iš išorės – ji gali mirti. Bet meilė tai ne vien jausmas, kaip mes pratę manyti. Meilė – tai ir valios aktas. Priesaikos metu mes prižadame mylėti iki mirties. Toks visam laikui „taip“ žmogui atrodo per didelis reikalavimas, neįvykdomas įsakymas, nes mūsų žmogiškoji prigimtis labiausiai yra pažeista čia. Bet kai mes vienas kitam laisva valia ir suvokdami pasakome „taip“ Dievo akivaizdoje, mūsų meile tampa atsakinga. Tačiau kad ir kaip stengtumės, žmogiškų pastangų negana. Mums reikalinga malonė tai priesaikai išlaikyti per visą savo gyvenimą.

Sakramentas yra tai, ką jis ženklina, tai yra jis suteikia malonę būti ištikimiems vienas kitam šioje meilės sandoroje ir kaip tobulos meilės pavyzdį prieš akis nuolat turėti Jėzų, nukryžiuotą, bet prisikėlusį, kuris mylėjo tikriausia meile. Meile, kuri visiškai save atiduoda kitam. Meile, kuri yra ištikima iki galo, kad ir kas nutiktų. Pasak austrų filosofo fenomenologo Dietrich von Hildebrand, sakramentinė santuoka yra amžinai ištikimos meilės paslaptis.

3. Dievas nori, jog mūsų meilė būtų vaisinga, ir kviečia mus dalyvauti pasaulio kūrime. Tai malonė gimdyti ir auklėti vaikus, kurie taptų mistinio Kristaus kūno dalimi. Jis kviečia mus būti savo bendradarbiais. Jonas Paulius II sako: „Kiekvieno žmogiško asmens pradžia yra Dievo kūrimo aktas: nė vienas žmogus neateina į pasaulį atsitiktinai; jis visuomet yra kuriamosios Dievo meilės galutinis tikslas“ (FC). Tai didžiulė dovana kiekvienam iš mūsų. Tik ar mes priimame šia dovana iš Kūrėjo? Ar mes pasitikime juo, kad vaikas – tai Jo dovana mums? Tikėjimo stoka, kad Dievas nori mums gero, veda prie to, jog žmogiška technologija pasitikima labiau negu Dieviška ekonomija.

Sakramentinėje santuokoje kontraceptikų naudojimas reiškia, kad sutuoktiniai netiki malonės jėga, nepasitiki Dievu. Atmetimas to, ką Dievas siūlo, t. y. natūralaus vaisingumo ciklo, įkūnija abejone, kad santuoka yra tikras veiksmingas sakramentas. Ši būsimo vaiko baimė susilpnina pasitikėjimą ir kitomis sakramentinėmis santuokos malonėmis. Mes vykdome Dievo valia tik tada, kai bendradarbiaujame su juo be manipuliacijų.

Apaštališkajame paraginime Familiaris consortio Jonas Paulius II apie santuokos sakramentą ir jo malones kalba trimis aspektais – kaip apie dovaną, kaip apie sudabartinimą ir kaip apie pranašystę: „Sakramentas kaip dovana teikia mums malonę ir įpareigoja prisiminti didžiuosius Dievo darbus ir liudyti juos savo vaikams; kaip sudabartinimas teikia jiems savo malonę ir įpareigoja mylėti vienas kitą ir savo vaikus tokia meile, kuri atskleidžia ir dovanoja atpirkimą; kaip pranašystė suteikia jiems malonę ir įpareigoja liudyti busimojo susitikimo su Kristumi viltį“.

Vaikai – santuokos saugotojai. Atrodo, kad mes juos auklėjame ir mokome. Iš tikrųjų jie mus moko ir auklėja. Pirmiausia jie mus moko nesavanaudiškos meilės. Meilės, kuri tik duoda ir nieko nesitiki atgauti atgal. Meilės, kuri be jokio suinteresuotumo siekia gėrio kitam. Vaikai mus moko kantrumo, susitvardymo, pasiaukojimo. Jie – natūrali gamtos pagalba santuokai stiprinti.

4. Ramybės malonė. Ji yra pastatyta ant saugaus santuokos neišskiriamumo (daug saugiau yra gyventi santuokoje, žinant, kad niekas negali jos išskirti). Ši ramybė priklauso nuo sugebėjimo atleisti ir gauti atleidimą. Santuoka – tai atleidimo, priėmimo ir susitaikymo mokykla. Tiktai tie, kurie atgailauja, gali atleisti: jie supranta, kad patys yra nuodėmingi ir gailisi už savo nuodėmes, nes Kristus jiems kiekvieną kartą maloningai atleidžia. Santuokos sakramentas yra neatskiriamai susijęs su kitais dviem sakramentais – Atgailos ir Eucharistijos. Dievas išgelbėdamas pasaulį nepanaikino kančios, nesutarimų, bet naujai įprasmino kančią, padarydamas ją būdu susivienyti su Kristumi. Jis kančią pakeitė savo Kryžiumi, kuris šviečia amžinybės laime ir harmonija. Atgailos sakramentas leidžia sutuoktiniams jaustis nugalėtojais prieš jėgas, kurios nori sugriauti jų santuoką.

5. Mūsų gyvenimo tikslas yra amžina vienybė su Dievu, mūsų sielos santuoka su juo. Tai galime pasiekti tapdami vienu kūnu su Kristumi, tapdami jo Kūno nariais. Tuomet galėsime išgirsti ir mūsų vaikystei dangiškojo Tėvo skirtus žodžius: „Tai yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš geriuosi“. Eucharistijos auka – tai santuokinio gyvenimo šaltinis. Priimdami Eucharistiją sutuoktiniai tampa vienu kūnu su Viešpačiu. Jie vėl priartėja prie „didžiojo slėpinio“ ir gali atrasti savo meilės sandoros malonę. Jų santuoka tampa save atiduodančia bendruomene, kuri veda juos į amžinąjį gyvenimą. Tai, ką liturgija simbolizuoja, turėtų būti mūsų krikščioniško gyvenimo taisyklė.

„Šėtonas mano, kad Dievas suklydo, sukurdamas medžiaginį pasaulį ir žmogų. Vienintelis velnio siekis - visomis jėgomis stengtis parodyti, kad Dievas suklydo. Štai kodėl jis nori sunaikinti žmoniją ir mūsų mažąją planetą. Būtent tai jis nori padaryti, kad pasaulis pražūtų per žmogų. Šėtonas pats tai lengvai galėtų padaryti, bet jis nori, kad tai padarytų žmogus. Taip jis nori parodyti žmogaus kvailumą: „Jam buvo duotas nuostabus sodas – o ką žmogus su juo padarė?“ (M. D. Philippe). Tokia yra šėtono taktika. Jis trokšta įrodyti, kad Dievas suklydo sukurdamas vyrą ir moterį kaip savo šedevrą, ir dėl to stengiasi parodyti, kad vyras ir moteris yra nepajėgus pakilti iki savo Kūrėjo.

Taigi nebūkime išdidus. Pripažinkime, kad visa, ką Dievas sukūrė, yra gera ir tai yra Jo mums duota dovana. Santuoka yra mums, bet ir mes esame santuokai. Santuokoje mes galime vykdyti Dievo valia, ypatingu būdu dalyvauti pasaulio kūrimo darbe. Tai mes darome vykdydami Didįjį Meilės įstatymą bei gimdydami ir auklėdami savo vaikus. Mes turime būti labai atsakingi už savo santuoką, už savo įžadą, nes mūsų santuokinė ištikimybė, meilė ir vaisingumas yra atvaizdas tos meilės ir ištikimybės, kuria Kristus myli savo Bažnyčią, kuri yra su juo vienas kūnas. Todėl visa, ką mes darome, tebūna didesnei Dievo garbei.


LITERATŪRA:

1. Dietrich von Hildebrand. Marriage the Mystery of Faithful Love. Sophia Institute Press, 1991.

2. Elliot P. J., What God has Joined..., St. Paul Publications, 1997.

3. Jonas Paulius II, Familiaris consortio, „Lumen“, 1994.

4. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla, 1996.

5. Marie-Dominique Philippe. Sekti paskui Avinelį. Šv. Jono kong. Vilniaus vienuolynas, 1999.

6. Naujasis ir Senasis Testamentai.

7. J.Neuer, S.J. - J.Dupuis, S.J. The Christian Faith. Alba House, 1996.

8. Pijus XI. Casti connubii.