2000 m., Nr. 7-8

Atgal

Andrius NARBEKOVAS

ASMENS GENEALOGIJA: SANTUOKA IR ŠEIMOS GYVENIMAS - DIDELĖ PASLAPTIS

Būti žmogumi visų pirma reiškia būti moraline būtybe, turinčią transcendentinę vertę, būti pagarbos ir šventumo subjektu, kas turi būti pripažįstama kitų ir saugoma visuomenės. Religine kalba sakant: žmogus yra Dievo paveikslas ir panašumas. Taigi sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, žmonės sukurti ir elgtis taip, kaip Dievas, tai yra mylėti, atiduoti save taip, kaip Jis tai daro Švenčiausioje Trejybėje. Mūsų orumas slypi mūsų panašume į Dievą.

Kada mes nesielgiame taip, kaip Jis, griauname save pačius ir savo orumą. Taigi žmogus negali gyventi be meilės. Jis liktų būtybe, nesuprantama pati sau, jo gyvenimas būtų beprasmis. Todėl meilė, pasak Jono Pauliaus II, yra pagrindinis ir vidinis kiekvieno žmogaus pašaukimas.

Tačiau Dievas turi mus išmokyti mylėti, kadangi meilė pirmiausia yra dieviškas veiksmas. Štai kodėl Kristus, Dievas-žmogus, yra toks svarbus kiekvienam. Tik jame pamatome, kaip myli Dievas, tai yra pamatome, kaip mes turime mylėti. Iš Apreiškimo, tai yra iš Senojo Testamento ir tobuliausiu būdu iš Kristaus, žinome, kad Dievas myli per visišką savęs dovanojimą. Tas visiškas savęs dovanojimas Trejybėje garantuoja vienybę, nepanaikindamas asmenų skirtingumo. Čia visi veikia kaip vienas. Bet juk iš tikro mylima tada, kai valia daro tai, ko kitas nori. Aukščiausią meilės pavyzdį išvystame ant kryžiaus: Jis atiduoda save, kad mes gyventume. Ir tik tada, kai mūsų meilėje atsispindi Jo meilė, mes realizuojame save kaip Dievo paveikslą.

Esame pašaukti atiduoti save meilėje, kadangi esame asmenys: kūriniai apdovanoti protu ir laisva valia. Tik mes, žmonės, galime žinoti tiesą ir galime pasirinkti atiduoti save kitam. Taigi, kaip ir Trejybėje, mes galime ir esame pašaukti sukurti asmenų bendruomenę. Giliausia prasme mylėti mes galime tik kitą asmenį, o ne daiktą ar gyvūną. Tik asmuo turi valią, tik asmuo gali atiduoti save kitam.

Meilė yra vienintelis teisingas santykis tarp asmenų. Asmuo niekada negali būti naudojamas kaip objektas, kaip priemonė kokiam nors tikslui pasiekti. Priešingu atveju kitas žmogus taps „mažiau žmogumi” arba daiktu. Tačiau, kadangi asmenys yra lygūs, tie, kurie pažemina kitus, drauge pažemina ir save.

Iš visų asmenų Visatoje tik žmonės turi kūnus. Ta prasme esame unikalūs. Taigi tik žmogus fizine prasme gali parodyti, kaip žmonės myli. Kiekvienas žmogus yra arba vyras, arba moteris. Ir tai nėra kažkas tik biologiško, kadangi asmens kūnas nėra kažkoks instrumentas ar įrankis (kaip kažkas „šalia asmens”). Kūnas yra sudėtinė asmens dalis ir išraiška. Asmenys nėra belyčiai subjektai, kada nors tapę vyrais ir moterimis. Jie nuo pat savo prasidėjimo yra arba berniukai, arba mergaitės. Dievas nesukūrė pirmiau „sąmoningumo” („aš”) ir tik po to prie jo pridėjo vyro ar moters kūną. Jis sukūrė juos – „vyrą ir moterį” (Pr 1, 27). Taigi sukūrė lytiškai diferencijuotą rūšį – vyrus ir moteris, būtybes, lygias savo orumu ir vertingumu, kaip Dievo paveikslus, tačiau besiskiriančias ir vienas kitą papildančias savo lytiškumu. Tačiau vyrai ir moterys skiriasi ne tik fiziškai ir anatomiškai, bet visa savo būtimi. Naujos gyvybės perdavimas, kuris yra įmanomas dėl asmenų lytinių galių, yra ne reprodukcijos, bet prokreacijos aktas, kada pradedamas ir pagimdomas kitas asmuo, savo orumu ir verte prilygstantis saviesiems tėvams. Iš to seka, kad lytinė galia, padarydama šį aktą galimą, nėra kažkas žemiau už žmogų ar asmenį savo prigimtimi, tiktai nepriklausančių asmeniui organų funkcija. Tai yra asmens galia, įgalinanti asmenį dalyvauti Dievo galioje perduodant gyvybę naujiems asmenims. Ir tai įmanoma todėl, kad asmenys yra vyrai ir moterys, kuriems reikia vienas kito ir papildančios lyties, kad galėtų išreikšti savo prokreacinę galią (moteris be vyro netaps motina, o vyras be moters – tėvu). Todėl lytinė galia, būdama asmens galia, yra sudėtinė asmens orumo ir vertingumo dalis.

Taigi žmonės nuo pat sukūrimo yra pašaukti: „būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją”(Pr 1, 28). Žmonės pašaukti į asmenų bendrystę, kad jų daugėtų ir jie galėtų užvaldyti pasaulį. Pirmutinė asmenų bendruomenė yra šeima. Kai Dievas myli, Jis teikia gyvybę. Kai vyras ir moteris myli vienas kitą santuokoje, jie irgi teikia gyvybę. Kai žmonės dirba, jie užvaldo kūriniją. Kitaip sakant, žmonės veikia kaip Dievas, kuris kaip Kūrėjas valdo pasaulį. Todėl sutuoktiniai tampa Dievo paveikslu.

Santuoka yra Dievo įsteigta tam, kad įgalintų žmones integruoti savo lytiškumą į savęs dovanojimą ir naują gyvenimą (kada du taps vienu kūnu). Santuoka tai, kas gali žmogų padaryti savanaudžiu ir savęs vergu, pakeičia didžiausiu gėriu ir meile, kurioje apsireiškia pats Dievas. Santuoka yra vienas iš svarbiausių žmonijos socialinės egzistencijos aspektų. Jos žmogiškoji ir antgamtinė reikšmė atsiskleidžia Šventajame Rašte, didžiųjų teologų ir Bažnyčios mokytojų raštuose. Visos žmonių bendruomenės turi joms priimtiną vaikų pradėjimo ir auginimo modelį. Galbūt santuoka galėtų būti vadinami visi šie institutai? Tačiau biblinis santuokos supratimas tam nepritaria. Santuoka yra kaip institucija, bet, skirtingai nuo kitų, ji nepriklauso nuo žmonių sprendimo. Pats Dievas yra santuokos autorius. Todėl net sutuoktiniai negali prieštarauti Dievo nustatytai tvarkai. Dievas yra santuokos pastovumo ir neišardomumo autorius. Tačiau kas gi yra Dievo įkurta santuoka? Tai vieno vyro ir vienos moters, kurie atiduoda save vienas kitam, kad galėtų gyventi intymioje draugystėje iki mirties, ryšys. Jų santuokinis ryšys, kuris atsiranda asmeniškai ir neatšaukiamai sutuoktiniams susitarus, savo pačia prigimtimi yra skirtas vaikų gimdymui ir auklėjimui bei santuokinei meilei. Kaip sutuoktiniai, vyras ir žmona sudaro vieną subjektą, ir jų santuokinė vienybė yra išreiškiama per santuokinį aktą. Šio akto (ir tik šio) metu jie tampa „vienu kūnu” ir „pažįsta vienas kitą unikaliu ir neužmirštamu būdu”. Kai bibline kalba sakome „pažino”, turime galvoje vyro ir moters „tapimą” vienu kūnu. Per veiksmus žmogus pažįstą kitą žmogų – ir ypač per santuokinį aktą, kuris yra dieviškiausias. Meilės dovana, kai elgiamasi kaip Dievas elgiasi, išreikšta per kūną paliečia pačią esminę žmogaus paslaptį, kurios kiti žmogaus veiksmai nepajėgia atskleisti:

1. Žmogus geriau pažįsta save ir ki- tą gyvendamas asmenų bendrys- tėje – per abipusį vienas kitam sa- vęs dovanojimą.

2. Paslėpti žmogiški lobiai atsisklei- džia tik per motinystę ir tėvystę.

3. Savo kūdikyje abu, vyras ir mo- teris, pamato ir atpažįsta save.

Šis dieviškas santuokos planas buvo pažeistas nuodėmės (Pr 3), kada atsirado skyrybos, poligamija. Tačiau vėl viskas buvo atstatyta per Jėzų Kristų. Nors ir sakome, kad Dievas yra santuokos autorius, tačiau konkreti santuoka priklauso nuo laisvo, asmeniško vyro ir moters pasirinkimo. Niekas negali atstoti jų vaidmens šiame susitarime. Tai susitarimo aktas, „pagimdantis” santuoką ir padarantis juos vyru ir žmona. Per šį aktą jie suteikia vienas kitam naują identitetą: vyras tampa moters vyru, moteris tampa žmona, o kartu jie tampa sutuoktiniais. Kadangi santuoka atsiranda vyrui ir moteriai susitarus vienas kitam atiduoti save, ji gyvuoja tol, kol gyvi yra sutuoktiniai. Santuokos neišardomumas ne tik įpareigoja nesituokti antrą kartą, bet padaro antrą santuoką neįmanomą, kadangi santuokinis ryšys yra realybė, ne tik žmogiškas susitarimas, ir kada tas ryšys sudaromas tarp dviejų krikščionių, jis paprasčiausiai negali būti nutraukiamas. Šis ryšys simbolizuoja Kristaus meilę jo Bažnyčiai. Todėl jokia visatos jėga negali to ryšio nutraukti. Sakramentinė santuoka yra ypatingas malonės šaltinis. Sakramentas – tai ženklas, simbolizuojantis antgamtinę realybę ir tam tikru būdu dalyvaujantis toje antgamtinėje realybėje. Taigi sakramentas yra priemonė gauti toms malonėms, kurias jis simbolizuoja. Todėl santuoka – sutuoktinių pašventinimas. Santuoka tų, kurie „duoda” ir „priima” vienas kitą Viešpatyje, turi ne tik sutuoktinių, bet ir Kristaus meilės galią.