2000 m., Nr. 7-8

Atgal

Auksė NARVILIENĖ

BRANGINKIME, SAUGOKIME GYVYBĘ KAIP DIEVO DOVANĄ

Vienas gražiausių Jubiliejinės konferencijos „Motinystės ir tėvystės orumas“ – dovana Vilniui prof. Leono Žuklio skulptūra „Motinystė“. Maloniems skaitytojams norime atverti kelis profesoriaus gyvenimo puslapius.

 Gerb. Profesoriau, gal nebūčiau drįsusi ateiti pasikalbėti, jei ne vienas Jūsų sakinys, pasakytas skulptūros ,, Motinystė“ atidengimo proga. Pasakėte, kad šiam darbui jus įkvėpė prieš keletą metų perskaitytos Oskaro Milašiaus pranašystės.

Iš tiesų Oskaras Milašius, rašydamas 1936 m. apie būsimo Antrojo pasaulinio karo pasekmes įvairioms šalims, paminėjo, kad Lietuva nukentėsianti pirmiausiai dėl negimusių kūdikių žudymo ir kitų amoralių dalykų. Perskaičius ir kilo mintis sukurti Motinos, saugančios prasidėjusią gyvybę, skulptūrą.

Kaip supratau iš doc. Alinos Šaulauskienės pasakojimo, gavęs kūrybinį impulsą šiai skulptūrai, susiradote PGF „Už žmogaus gyvybę” Lietuvos asociaciją. Kaip tik tuo metu Jūsų mokinys Vladas Kančiauskas rengė projektą skulptūrai negimusiems kūdikiams atminti.

Kaip matote, šios skulptūros galutinis variantas gimė laipsniškai. Su bendraautoriu sūnumi Gediminu, taip pat skulptoriumi, lipdėme ne vieną Motiną – tai su skraiste, tai be jos, vienokia ar kitokia rankų išraiška.

Kiek žinau, daktarės Alina ir Janina padėjo apsispręsti už tą modelį, kuris realizuotas kaip dekoratyvinė skulptūra „Motinystė”. Ši skulptūra man atrodo paprasta ir nepaprasta, apibendrinta ir individuali, dvelkia vidine darna ir laukimu to vienintelio nepakartojamo, kuris greitai ateis į regimąjį pasaulį.

Daktaras Rimvydas Sidrys, šios skulptūros fundatorius, finansiškai parėmęs visas medžiagų ir darbo išlaidas, pasakė: „Jei bent viena moteris einanti daryti abortą, pamačiusi šią skulptūrą, apsispręs už gyvybę, darbas bus pasiekęs savo tikslą”. Iš tikrųjų skulptūros idėja – branginkime, saugokime gyvybę kaip Dievo dovaną. Mes su sūnumi savo skulptorių darbą atlikome labdarai, architektė Lada Markiejavaitė – taip pat.

Bendromis pastangomis gautas leidimas statyti skulptūrą Vilniaus universitetinės miesto ligoninės Moterų klinikų kiemelyje. Skulptūrą atidengti buvo nuspręsta jubiliejinės konferencijos proga. Planai išsipildė. Ačiū už tai. Bet kaip prie šios idėjos prisidėjo lietuvis amerikietis dr. Rimvydas Sidrys?

Jis labai puikus žmogus, ne tik daktaras okulistas, bet ir rašytojas, devynių vaikų tėvas. Ryšiai atsirado per mano dukterį Rasą, taip pat okulistę, kuri 2,5 metų stažavosi Amerikoje. Pamatęs pas mane dirbtuvėje šios skulptūros eskizą, iš karto ir pasiūlė finansinę paramą.

O man teko bendrauti su jo sūnumi Linu Sidriu, taip pat okulistu, dirbančiu Čikagoje, ir jo puikia šeima, berods, taip pat devyni vaikai. Jo žmona Rima yra dariusi pranešimą viename mūsų renginyje „Už gyvybę” Vilniuje. Gerbiamas Profesoriau, bet ir Jūs esate iš gausios šeimos. Gal galėtumėte papasakoti apie savo šaknis, apie kūrybinį kelią. Girdžiu aukštaitišką tarmę.

Gimiau valstiečio šeimoje 1923 m. kovo 19 d. Rokiškio apskrities, Obelių valsčiaus Degučių kaime. Šeimoje buvome septyni žmonės: tėvai Pranas ir Veronika Žukliai ir mes, penki broliai, sesutė mirusi maža. Aš buvau trečias. Vyresnieji broliai Vladas ir Albertas pradėjo anksti drožinėti. Tėvas buvo nagingas stalius, drožinėjo ir skulptūrėles. Keletą jo darbelių yra Kaune, Čiurlionio muziejuje. Ilgais žiemos vakarais tėvelis, atsinešęs į gryčią varstotą, meistraudavo, o motina verpdavo, vasarą – ausdavo. Pamenu, kaip šeimoje buvo palaikoma švara, kas dvi savaites – visi į pirtį, o mamytė paruošia krūvą švarių drabužėlių. Pradėjau drožinėti ir aš, pasižiūrėjęs į brolius. Iš pradžių – gandrai, gandro lizdai su gandriukais, vėliau grėbėjos, sėjėjai. Iš vienos moterėlės prieš Velykas už „Prisikėlimo” skulptūrėlę 8 kiaušinius užsidirbau. Didelį įspūdį darė nuostabios iš ąžuolo iškaltos ir nušlifuotos skulptūros Rokiškio bažnyčioje. Iš pradžių nebuvo sąlygų mokytis menų, tačiau svajonė nedavė ramybės. Brolis Albertas buvo priimtas į Dailės institutą Kaune. Jis pamokė piešti ir mane, ir aš įstojau ten. Bebaigdamas diplominį darbą, brolis Albertas netikėtai susirgo krupoziniu plaučių uždegimu. Prieš mirtį pasakė: „Tu ir už mane atidirbsi“. Tą dieną, kai brolis mirė, buvo planuotos jo sužadėtuvės, žiedai jau buvo nupirkti. Bet brolis sapnavęs prieš tai tuos žiedus surūdijusius.

Turėjau ir kitą reikšmingą pavyzdį. Tėvelio brolis Balys, išvažiuodamas į Urugvajų, padovanojo man , krikštasūniui, skritulį ir piniginę su vienu litu. Amerikoje tapo geru baldų meistru.

O 1933 m. rugsėjo 10 d. dėdė parašė laišką su gražiu pamokymu: „Laikas mokina žmogų, o vargas egzaminuoja ir daro proto ir praktikos diplomus, kurie lieka užartavoti amžinai”. Šiuo metu Kaune gyvena ir dirba 83 metų vyriausias brolis Vladas. Jis taip pat skulptorius. Vienas iš vėlesniųjų jo darbų – vyskupo Teofiliaus Matulionio skulptūra Kaišiadoryje.

Jūsų šeima gerai sugyvena su medicina.

Taip, žmona Marija tekstilininkė, dukra Gražina muzikologijos mokslų daktarė, docentė, Muzikos akademijos, Muzikos teorijos katedros vedėja. O žentas ir dukra Rūta – gydytojai, nors Rūta galėjo būti ir smuikininkė. Sūnus, vyriausias iš vaikų, – Dailės akademijos docentas. Skulptūra „Motinystė” yra trečias mūsų bendras darbas. Auga 5 anūkai, vyriausias – medicinos studentas. Visi vaikai mokėsi gerai, baigė „raudonais” diplomais.

Gerb. Profesoriau, Jūsų pedagoginis vardas rodo, kad turėjote nemažai mokinių.

Taip, turiu 45 pedagoginio darbo metus. Pradėjau nuo laboranto, buvau paliktas Dailės institute. Vėliau teko dirbti ir Piešimo katedros vedėju. Sulaukęs 70-ies, pats išėjau iš pedagogo pareigų, nors galėjau pasilikti.

Menotyrininkai vertina Jus kaip plataus diapazono kūrėją. Mane šioje dirbtuvėje sujaudino Jūsų bareljefai. Jūs puikus portretistas! Jūsų portretuose atsiskleidžia individualaus žmogaus esmė, o šiuolaikinio meno parodose dažniausiai regime tik išorinę dekoraciją. Mėgstate medį – ąžuolą, naudojate bronzą ar akmenį. Skulptūrai „Motinystė” parinkote granitą. Kaip matyti iš čia studijoje esančių darbų bei katalogų, motinystės, šeimos tema esate sukūręs nemažai darbų. Ne kartą per moters skulptūras išaukštinote ir taikos idėją.

Viena iš tokių skulptūrų stovi Tauragės miesto centre, o Marijampolėje kultūros namuose kita. Tie balti balandžiai plaukų garbanose – tai mintys. Daug kas priklauso nuo mūsų minčių. Jei jos taikingos, tai ir aplinkui taika. Prieš daugelį metų sukuriau skulptūrą „Karui – ne”. Trys skirtingų rasių moterys rankomis pridengia sėdintį ant žemės ir žaidžiantį vaikelį.

Jūsų kūrinių yra ir užsienyje. Minėjote, kad 1972 m. Lietuvos vyriausybė padovanojo Čilės Santjago universitetui Igno Domeikos bareljefą. Maskvoje, Tretjakovo galerijoje, taip pat yra viena skulptūra. Turite nusipelniusio meno veikėjo vardą. Dirbtuvėje nemažai darbų ir eskizų religine tema.

Taip. Pirmąją Kristaus skulptūrą išdrožiau vokiečių okupacijos metais, besislapstydamas pas Antazavės kleboną A. Navicką. Ir dabar noriu sukurti Kristaus Karaliaus skulptūrą, tačiau dar neturiu galutinio varianto. Taip pat esu sumanęs bareljefuose atvaizduoti tris momentus iš Kristaus gyvenimo žemėje: gimimą, kančią ir Prisikėlimą. Turiu keletą eskizų gimimui ir Prisikėlimui, bet kaip kančią atvaizduoti dar dvejoju.

Paminėjote Prisikėlimą. Juk tai labai svarbu. Kaip vertinate dabartinę mūsų šalies būklę? Ar galima kalbėti apie prisikėlimą, ko labai troško ir linkėjo Lietuvai Oskaras Milašius.

Turiu rimtų priekaištų dėl moralės. Prisimenate, anksčiau nebuvo tokio palaidumo per TV ir spaudą. Tie smurtiniai ir sekso filmai žaloja mūsų jaunimą. Ne viena valdžia pasikeitė per Nepriklausomybės metus. Tačiau ryškesnis pagerėjimas nejaučiamas. Ir mene paminame savo tradicijas, prarandame šaknis. Ypač menotyrininkai dabar nebevertina to, kas buvę seniau, kas kilę iš liaudies dvasios. Jei prarasime savitumą, būsime neįdomūs kitiems. Nedžiugina dabartinio meno parodos.

Tačiau Jūsų darbuose nesimato nusiminimo, nusivylimo. Atvirkščiai, jie šviesūs, jie ryžtingi, teikiantys grožį, meilę, darną. Tikime, kad Apvaizda, taip rūpestingai vedusi Jus gyvenimo keliais, atsiųs ir toliau gražių idėjų ir galimybių jas realizuoti, nes kūrybinės kančios, kaip ir erškėčių vainikas, galiausiai perkeičiamos į pergalės vainiką. To ir linki Jums dėkingi už „Motinystę” gyvybės gynėjai.