Į svetainės "Už gyvybę" pradžią Naujausias "Už gyvybę" numeris
2000 m., Nr. 7-8

ŠEIMŲ JUBILIEJUS ROMOJE

Dalia LUKĖNIENĖ

TARPTAUTINIS SIELOVADINIS ŠEIMŲ KONGRESAS

Spalio 11–12 d. Vatikane vyko tarptautinis teologinis sielovadinis kongresas tema „Vaikai – šeimos ir visuomenės pavasaris”. Kongresas buvo III pasaulinio šeimų susitikimo su Šv. Tėvu įžanga. Šiame teologiniame pastoraciniame kongrese, vykusiame popiežiaus Pauliaus VI audiencijų salėje, dalyvavo daugiau kaip penki tūkstančiai teologų, bioetikos specialistų, įvairių šeimų judėjimų atstovų, šeimos žmonių, tarp jų devyni atstovai iš Lietuvos. Vėliau į Šeimų jubiliejaus renginius atvyko keli šimtai Lietuvos piligrimų. Konferencijos sesijoms pirmininkavo pasikeisdami Vatikano dikasterijų vadovai kardinolai, pranešimus skaitė žinomi teologai bei mokslininkai, iškilios asmenybės. Beje, auditorija plojimais gyvai reaguodavo ir į kalbėtojų teiginius, ypač kai būdavo kalbama apie pagarbą gyvybei. Lietuvių grupė į kongreso darbą įsitraukė antrąją jo darbo dieną, ketvirtadienį. Kongreso pranešimus jo rengėjai žada netrukus išleisti atskiru leidiniu. Net nesistengdama aprėpti visų temų, pasidalysiu keletu labiau įstrigusių minčių, išsakytų šio kongreso kalbėtojų.

Pedro Morande, katalikiškojo Čilės universiteto profesorius, pranešime „Vaikai: Dievo dovana šeimai ir žmonijai” kalbėjo apie asmeninę žmogiškojo būvio – žmogaus kaip savo tėvų vaiko – dimensiją. Sąvoka „mano gyvenimas” yra pirmesnė negu „žmogiškasis gyvenimas”. Būties asmeniškumas nulemia santykį: esu tavo sūnus ar tavo vaikas, esu tavo motina. Prelegentas citavo popiežiaus Jono Pauliaus II Laiško šeimoms mintį apie asmens genealogiją. Anot profesoriaus Pedro Morande, tik laisvas savęs dovanojimas gali grąžinti ontogenetinį pamatą žmogaus asmeniui. Žmogaus asmuo ne tampa, bet jau yra. Žmogiškoji būtis yra iš Kūrėjo gauta dovana.

Mons. Angelo Scola, Popiežiškojo Laterano universiteto rektorius, Popiežiškojo Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos instituto direktorius, nagrinėjo Mato evangelijoje pateiktą Jėzaus genealogiją. Prelegentas taip pat citavo popiežiaus Jono Pauliaus II Laiško šeimoms mintį: gimdymo biologijoje įrašyta asmens genealogija. Žemiškieji tėvai yra dieviškosios tėvystės liudytojai: kiekviena tėvystė turi vardą iš dangiškojo Tėvo. Prelegentas pateikė keletą kalbinės etimologijos pavyzdžių. Pavyzdžiui, žodyje „prokreacija” jis įžvelgė kūrimą „iš anapus”. Mons. A. Scola kalbėjo apie du sutuoktinių meilės aspektus: vienijantį, išreiškiantį tarpusavio meilę, ir prokreacinį – dalyvavimą Dievo kūrybos darbe. Skirtingai nuo gyvulių dauginimosi, žmogiškosios meilės akto metu gimsta asmuo, Dievo vaikas. Mes negalime būti tėvais, jei patys nesame pagimdyti. Kad galėtume būti tėvais, privalome mokėti būti vaikais. Dievas panorėjo žmogaus dėl jo paties. Gyvenimas pats savaime yra pašaukimas. Jis įspėjo, kad nepasiduotume pagundai suvokti savo vaikus kaip savo asmens pratęsimą. Tėvystė ir motinystė yra gebėjimas laisvai dovanoti save ir priimti savo vaiką kaip laisvą asmenį. Baigdamas mons. A. Scola kvietė mokytis būti Dievo vaikais ir savo vaikų tėvais.

Francesco Agostino, profesorius, Nacionalinio Italijos komiteto bioetikos klausimais garbės prezidentas, pranešime „Vaikų teisės” pateikė vaizdingų visuomenės tendencijų įžvalgų. Jis kalbėjo apie prieštaringus šiandienos visuomenės reiškinius: nepaisant vis didėjančio susirūpinimo vaikų teisių gynimu, plačiai paplitęs vaikų išnaudojimas, į juos žvelgiama tik kaip į „ekonominius subjektus”. Prof. Fr. Agostino citavo tarptautinius žmogaus teisių dokumentus, pradėdamas nuo 1948 metų Jungtinių Tautų Visuotinės Žmogaus Teisių Chartijos. Nors tarptautiniuose dokumentuose vis daugėja straipsnių apie vaikų teises ir šios teisės vis detaliau apibrėžiamos, tačiau apie tai šiuose dokumentuose kalbama ne šeimos kontekste. Tokios vaikų teisės kaip, pavyzdžiui, teisė keisti vardą ar gyvenamąją vietą, suponuoja prielaidą, kad šeima yra trapus darinys, negalintis laiduoti vaiko saugumo. Tarptautiniuose dokumentuose vaikų teisės nusakomos individualistiškai. Šiandieninėje teisėje labai menkai išplėtota šeimos kaip tokios sąvoka, jos antropologinis pagrindimas. Anot prelegento, jei teisės mokslai nori rimtai imtis vaikų teisių, jie privalo naujai ir rimtai nagrinėti šeimą kaip socialinę ir juridinę tikrovę. Teisės mokslai plačiai nagrinėjo šeimos santykius, bet ne pačią šeimą. Pasak prof. Fr. Agostino, ši užduotis pareikalaus ne vienos juristų kartos. Prof. Fr. Agostino nepritarė tam, kad homoseksualų poros ir kitos alternatyvios partnerystės būtų teisiškai ginamos ir valstybių pripažįstamos. Šiam profesoriaus teiginiui didžiulė auditorija pritarė plojimais.

Kiko Arguello, Neokatechumeninio kelio įkūrėjas, priminė apie Sinajaus kalne gautus priesakus ir paliepimus juos perduoti savo vaikams. Ši tėvų pareiga negali būti deleguota kitiems. Tėvai privalo perduoti vaikams tą meilę, kuria juos pamilo Dievas. Yra trys svarbiausi santuokos altoriai. Pirmasis – Eucharistija, kur švenčiama Viešpaties puota, antrasis – sutuoktinių guolis, kur sutuoktiniai išreiškia tarpusavio meilę, trečiasis – šeimos stalas, prie kurio drauge valgoma ir bendraujama. Vaikai nuostabiai sugeba pritaikyti Šventojo Rašto skaitinius pagal savo gyvenimo patirtį. Kiko Arguello papasakojo apie šeimos liturgiją, kuri praktikuojama Neokatechumeninio kelio dalyvių. Iš šeimų, kurias vienija šis judėjimas, kyla daug pašaukimų. Šeimose vidutiniškai augina po penkis vaikus. Vaikai iš gausių šeimų sugeba atsispirti mokyklos aplinkai, kur, kaip ir visuomenėje, gausu išsiskyrusių ir nedarnių šeimų vaikų. Aidint entuziastingiems plojimams Kiko Arguello sakė: „Sugriaukite šeimą, ir viskas žlugs. Didysis trečiojo tūkstantmečio iššūkis yra šeima”. Lemiamoji kova už Bažnyčia trečiajame tūkstantmetyje vyksta šeimoje.

Salvatore Martinez, daktaras, Italijos atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje nacionalinis koordinatorius, sakė, kad Bažnyčioje vis rečiau sutinkama žmonių nenutrūkstamai perėmusių tikėjimą iš tėvų ir senelių. Jis ragino ne mokyti, bet liudyti tikėjimą ugdant integralų dvasingumą, apimantį kūrybingumą, socialumą, lytiškumą ir kitas žmogaus būties dimensijas. Tėvai ne tik skelbia Evangeliją vaikams, savo ruožtu jie yra vaikų evangelizuojami, mokosi iš jų atsidavimo.

Renato Martino, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas prie Jungtinių Tautų Organizacijos, arkivyskupas, aukščiausias Vatikano diplomatas prie Jungtinių Tautų Šventojo Sosto, strategiją Jungtinių Tautų konferencijose Kaire (1994), Pekine (1995) ir po penkerių metų vykusiose tęstinėse konferencijose Niujorke pavadino sėkminga. Nors Šventojo Sosto delegacijai ne visuose galutinių rezoliucijų punktuose pavyko išlaikyti gyvybę ginančias nuostatas, vis dėlto išvengta daug blogo. Pavyzdžiui, Kairo konferencijoje buvo pripažinta, kad abortas yra netinkama šeimos planavimo priemonė. Anot arkivyskupo R. Martino, po Kairo ir Pekino konferencijų vykusiose vadinamosiose tęstinėse konferencijose derybos pasunkėjo, kadangi suskilo anksčiau Vatikaną palaikiusių neturtingųjų šalių blokas. Vis dėlto Vatikanas drauge su Lotynų Amerikos bei arabų šalimis įstengė sukliudyti, kad į galutinį dokumento tekstą nebūtų įrašyta neribojama aborto teisė nepilnametėms. Arkivyskupas Renato Martino įžvelgė du svarbius veiksnius. Pirma, vargingesnieji Pietų kraštai ryžtingiau negu seniau gina savo tradicines vertybes prieš turtingųjų kraštų neokolonializmo apraiškas. Antra vertus, įvyko žymūs pokyčiai nevyriausybinių organizacijų veiklos srityje. Pavyzdžiui, tęstinėje Pekino konferencijoje buvo dešimt kartų daugiau atstovų iš gyvybę ginančių pro-life grupių, negu abortą remiančių grupių. Arkivyskupas Renato Martino, aidint delegatų plojimams, padėkojo už pro-life sėkmingą lobizmo veiklą ir pažadėjo, kad Šventasis Sostas ir ateityje tarptautinėse konferencijose aktyviai rems gyvybės gynėjus.

Carlo Maria Martini, Milano arkivyskupas, kardinolas, kalbėjo apie Dievo atvaizdą vaikuose. Tėvams nedera stengtis tapti Dievo pakaitalu. Kardinolas Martini aptarė žmogaus brendimo fazes nuo kūdikystės iki brandaus amžiaus. Ypač jautriai reikėtų taikyti katechezę kiekvienam gyvenimo tarpsniui. Ypatingi asmenybės pokyčiai įvyksta paauglystėje. Dvylikametis Jėzus pirmąkart kalba apie Tėvą. Žmogaus gyvenime paauglystė yra tarsi antras gimimas, tai pasakytina ir tikėjimo atžvilgiu.

Tony Anatrella, kunigas, psichiatras, Popiežiškosios šeimos tarybos konsultantas, pranešime „Lytinis ugdymas: tiesa ir prasmė” kritikavo šiandien plintantį seksualinio švietimo modelį, kuriame apsiribojama informacija apie kontracepcijos metodus. Lytinis ugdymas turėtų formuoti integralų požiūrį į kūną. Vaikui nepakanka tik biologinės informacijos. Svarbu perduoti meilės ryšio prasmę. Jokia institucija be tėvų sutikimo negali vykdyti seksualinio švietimo. Prelegentas pabrėžė būtiną pagarbą vaiko bei jaunuolio intymumui. Tony Anatrella kritikavo tendencijas nuasmeninti lytiškumą, kai kūdikio prasidėjimas pristatomas kaip liga, pavojus ar grėsmė.

Įspūdingas buvo Kryžiaus kelias Švento Petro aikštėje. Kryžiaus kelyje skambėjo mintys, kad šeima yra vieta, kur esama daug kančios, tačiau drauge tai – prisikėlimo vieta. Kryžiaus kelio mąstymai buvo siejami su konkrečiais šeimos klausimais, pavyzdžiui, stotyje, kur Jėzus pasmerkiamas mirti, buvo meldžiamasi už politikus, sudarančius galimybę kėsintis į žmogaus gyvybę. Buvo ir tokių Kryžiaus kelio stočių, kurios nepriklauso tradiciškai apmąstomam Kryžiaus keliui, pavyzdžiui, „Petro išsižadėjimas“ ir „Jėzaus atleidimas“. Jose apmąstyti kiekvienoje šeimoje pasitaikantys nesusipratimai, ginčai. Kryžiaus kelio meditacija baigta garsiosios Andrejaus Rubliovo ikonos „Švenčiausioji Trejybė“ apmąstymu.