2000 m., Nr. 7-8

Atgal

Birutė OBELENIENĖ

KLAUSYTI ŠIRDIES

Gražus jubiliejus 2001 metų sausį sukanka vienai pagrindinių Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę” Lietuvos asociacijos steigimo iniciatorių, pirmajai asociacijos Pirmininkei, gydytojai, med. dr. doc. Auksei Narvilienei. Nuoširdžiai sveikiname Jubiliatę, linkėdami geriausios kloties ir viltingų metų, o mūsų skaitytojams siūlome interviu su šia iškilia moterimi.

Mūsų keliai susitiko dar prieš Gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę” įsisteigimą. Tai buvo 1989 metais Nacionaliniame operos ir baleto teatre, per atkuriamają Lietuvos moterų sąjungos konferenciją. Ir galbūt nuo pat pirmos pažinties dienos mane stebino Jūsų, miela Aukse, gilus mus supančios kasdienybės supratimas, išmintingas reiškinių vertinimas ir stulbinanti ramybė. Sakykit, kokie įvykiai, kokia gyvenimo mokykla padėjo sukaupti tokias savybes?

Manau, per daug aukštas įvertinimas. Ramybę – tai, ko linkime vieni kitiems bažnyčioje, suprantu kaip pusiausvyrą, darną. Būtent to norėčiau išmokti per likusį gyvenimą. Tada, kai susitikome pirmą kartą, buvau jau gerokai gyvenimo ,,atmušta”. Dar prieš 10 ar 20 metų išsiskyriau pernelyg dideliu emocionalumu; rausdavau ir baldavau dėl niekų. O kai kolegos gindavo disertacijas, pamenu, labiau jaudindavausi negu jie patys.Visa tai kainuodavo daug sveikatos, pasiligojau. Supratau, jeigu nepradėsiu keistis, užsibaigs visi darbai.

Daug davė darbas Širdies chirurgijos klinikoje. Tai didelė mokykla. Iš pradžių mirdavau su kiekvienu mirštančiu ligoniu. Dažnai tekdavo greitai spręsti – susiplanuoji darbo dieną, o atėjus gauni netikėtas užduotis. Turėdavau būti visada pasirengus eiti ten, kur įpareigoja, patinka ar nepatinka. Be to, nebuvo galimybės augti puikybei. Už 23 darbo metus šioje klinikoje esu labai dėkinga savo mokytojams: profesoriui Algimantui Marcinkevičiui, prof. Vytautui Sirvydžiui, kuriam kartais labiausiai norėdavau prieštarauti.

Sutikau ir daugiau nuostabių žmonių, padėjusių ne per tiesioginį darbą, o dvasinių ieškojimų kelyje. Kartais sakau: yra vyriausias Režisierius, kuris padeda tartum aktoriams vaidinti savo vaidmenis, tik svarbu pajausti, ko Jis nori iš mūsų.

Šiemet švenčiame PGF „Už žmogaus gyvybę” Lietuvos asociacijos dešimtmetį. Jūs buvote viena iš šios organizacijos steigėjų ir pirmoji prezidentė. Koks organizacijos veiklos momentas Jums buvo pats įsimintiniausias, koks sunkiausias? Ar nekildavo išdavikiškos mintys, jog mūsų darbas beviltiškas?

Kai pradedu vartyti atminties puslapius, susijusius su organizacijos veikla, daug įsimintinų momentų ir čia Lietuvoje, ir išvykose į užsienį, bet labiausiai kažkodėl įstrigo 1993 m. ,,Humanae vitae” 25-mečiui skirta konferencija, vykusi Vilniuje. Ypatinga ir mūsų pradžių pradžia 1990 metų rudenį Kroatijoje vykusiose konferencijose, o po jų – Medžiugorjos aplankymas. Ten, Dievo Motinos šventovėje, gimė planas, kaip turėtume pradėti dirbti Lietuvoje, ir 1990 m. lapkričio 24 d Sveikatos apsaugos ministerijos salėje įvyko steigiamasis susirinkimas.

Daug gražių minučių išgyventa per 5 pirmininkavimo metus, bet visą laiką buvo nelengva. Dabar suprantu, kad kalti ir mano pačios trūkumai. Pavyzdžiui, užgulė atsakomybės jausmas už visus Lietuvoje negimusius kūdikius ir jų motinas. Taip, mes esame atsakingi ir vieni už kitus, bet pirmiausia kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo veiksmus. Užsikrauti per didelę naštą paprasčiausiai neišmintinga. Beveik visas mintis, visus darbus nuo pat ankstaus ryto iki vėlaus vakaro buvo galima įvardyti ,,už gyvybę”, ir tai išsekino. Ypač sunkūs buvo paskutiniai pirmininkavimo metai. Pagrindinė bendražygė daktarė Janina Tartilienė buvo išvykusi į užsienį, doc. Alina Šaulauskienė tuo metu vadovavo Vilniaus universiteto moterų klinikai. Namuose 7 mėnesius iki išėjimo anapus gulėjo ligos patale Mamytė, o darbas Vilniaus pedagoginiame universitete taip pat reikalavo savo dalies.

Todėl dar kartą noriu padėkoti doc. Alinai Šaulauskienei, kad ji, užbaigusi savo kadenciją kaip klinikos vadovė, pagaliau sutiko perimti pirmininkės pareigas. Prasidėjo naujas periodas organizacijos gyvenime. Jei pirmuosius 5 metus galėtume įvertinti kaip darbą labiau ideologijos ir politikos ,,už gyvybę” plotmėje, tai per paskutinius 5 metus, be šito, buvo labiau ,,įsižeminama”, realizuojamasi. Net būstinė atsirado, draugiškai, nemokamai Zenonui Tartilai priglaudus ,,Sveikatos” redakcijos patalpose. Iki tol ,,būstinė” pirmais metais daugiausia buvo pas Janiną Tartilienę Sveikatos apsaugos ministerijoje. Jai išvykus, visi popieriai, knygos nuo grindų iki lubų užpildė mano kambarį. Todėl savo namiškius, kantriai atlaikiusius nesibaigiančius telefono skambučius, mano užimtumą, finansinius nuostolius, galėčiau laikyti neįvardytais ,,gyvybės gynėjais”.

Niekada nemaniau, kad mūsų darbas beviltiškas, net jeigu rezultatų šiuo metu nematyti. Kiekvienas geras, teisingas žodis, jausmas, kiekviena gera mintis ar darbas lieka įrašyti tautos ir pasaulio gyvenimo metraštyje ir jų poveikis neišnyksta.

Kai matau studentų veidus per paskaitas, kai kalbamės per pratybas, suprantu, koks didelis yra žinių alkis šioje svarbioje dvasinės ir fizinės gyvybės srityje – rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo srityje. Neretai jie klausia, kodėl anksčiau mes šito nežinojome. Ir aš prieš 11 metų tikėjau, kad kontracepcija gali išgelbėti nuo abortų. Dabar dalijamės tuo, ką esame supratę. Su mokytojais bendraujant būna ir lengviau ir sunkiau. Vieni iš jų turi aiškią nuostatą už gyvybę, kiti – uždaresni, labiau pažeisti gyvenimo, gal ir poabortinio sindromo. Po tokių susitikimų grįžti išsunktas kaip tikybos mokytojas po savo pamokų.

Žinome, kokias pažiūras skleidžia pasaulietinio humanizmo atstovai ir kaip nelengva mokytojams, kai vadovėluose iki šiol dominuoja jų pasaulėjauta. Nuo mokytojų priklauso, kaip mokykloje bus integruota Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa, kurią patvirtino ir šiais metais išleido Švietimo ir mokslo ministerija leidinyje: „Universaliosios sveikatos ugdymo bei rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos”.

Kiek atsimenu, gyvybei palankios pertvarkos švietimo sistemoje laukiame nuo pat organizacijos įkūrimo. Apie jos būtinybę kalbame visose mūsų konferencijose. Jūsų naujiena, jog programa pagaliau patvirtinta, yra ištiesų labai džiuginanti. Gal galite pasidalyti su skaitytojais, kaip gimė ši programa.

Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa atsirado todėl, kad nemažai žmonių suprato, jog pliuralizmas mokykloje svarbiausiais moralės, etikos klausimais toliau jau nebegalimas. Šiandien vyrauja pavojinga sumaištis ir nežinojimas, kas yra dora. Trumpai dorą galima apibūdinti paprasta formule – ,,IKIVEDYBINĖ SKAISTA IR SANTUOKINĖ MEILĖ”.

Šios nuostatos yra ir naujoje mokykloms skirtoje programoje. Pateikti svarstyti šią programą galėjome tik patvirtintą Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo ekspertų komisijos prie Švietimo ir mokslo ministerijos, kur beveik visi buvome vienminčiai. Susilaukėme nemažai priešiškumo, ir, kol programa buvo patvirtinta, teko nueiti kryžiaus kelią varstant įvairių instancijų duris. Daug padėjo viceministrė Gražina Paliokienė. Gyvenimas jau yra išmokęs mane vaikščioti virš bedugnės. Ne kartą už tai tenka būti nesuprastai, atmestai, paniekintai ne tik priešingų pažiūrų žmonių... Bet ir vėl reikia eiti tuo keliu, su meile atsigręžti į artimą, nugalėjus pyktį, apmaudą, nusivylimą, išlikti su viltimi.

Gydytojo profesiją pakeitėte į pedagogo karjerą. Kas paskatino tokiam žingsniui?

Kai išėjau iš Širdies chirurgijos klinikos, apie jokią karjerą negalvojau. Palikau prestižinę kardiologo mokslininko vietą šviesiausiame Lietuvos medicinos centre. Palikau supratusi, kad turiu visas jėgas atiduoti ,,už gyvybę”, kad nesuderinsiu darbo klinikoje su visuomeninėmis pareigomis. Dar ir dabar prof. G. Uždavinys, prieš daugelį metų atvedęs mane į šią kliniką, apgailestauja dėl šio mano apsisprendimo. Tuo metu kaip Sveikatos apsaugos ministerija atidarė Šeimos planavimo centrą, kuriam vadovavo gyd. V. Klimas. Pradėjau ten dirbti eiline gydytoja, tačiau per metus paaiškėjo, kad nesutampa pagrindinės nuostatos. Išėjau savo noru dirbti į mokyklą sveikatos mokytoja, tuo pačiu per tuos keletą metų aplankiau daugiau kaip 20 Vilniaus mokyklų su ,,SOS” programa – vaizdajuostės, pokalbiai su moksleiviais, mokytojais, išvykos į rajonus. O mokslo metų pabaigoje, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojos Zitos Žebrauskienės įkalbėta, pradėjau dėstyti šio universiteto Gamtos fakultete, Buities kultūros katedroje, kurioje nuo 1994 m. rudens atsirado naujas privalomas dalykas, šiuo metu vadinamas ,,Šeimos sveikata”. Taip pat skaitau laisvai pasirenkamą ,,Brandaus lytiškumo ugdymo” kursą, dalyvauju PPRC vedamuose seminaruose. Realizuoju kaip pedagogė tas žinias, kurias esu įgijusi per 10 mūsų organizacijos gyvavimo metų. Turbūt nė vienoje aukštojoje Lietuvos mokykloje studentės nėra taip ,,spaudžiamos” įsisavinti natūralaus šeimos planavimo žinių ir kitų bioetikos dalykų, kurti projektus Gyvybės dienai, šeimos planavimo, pagarbos žmogaus gyvybei ugdymo temomis. Mūsų katedroje yra apginta daug kursinių darbų, 4 diplomai, 3 magistriniai. Tai mūsų viltis.

Gal turite kokių slaptų kertelių?

Mėgau piešti ir tapyti portretus. Studijuodama penktame Kauno medicinos instituto kurse, lankiau vakarais dailės studiją, kartais pagalvodavau, ar nepabėgti į Vilnių, į Dailės institutą. Ir vėliau kartojosi eilėraščių rašymo bei tapymo „priepuoliai”. Šiuo metu esu turtinga – marti dailininkė, sūnus mokytojas – ugdo vaikų meninius sugebėjimus, vyresnysis Narvilas – rašytojas. Taigi menai ir medicina... O anūkas Lukas, ką tik apsilankęs svečiuose, padėjo popieriaus lapą ant mano lovos su raudonu drugeliu! Lukui tuoj bus 14 mėnesių. Pirma dovana močiutei.

Miela Aukse, Jūsų šiandieninė veikla, manau, stebina ne vieną. Jus esate, drįstu teigti, vienintelė moteris Lietuvoje, pradėjusi tokį įdomų ir nepaprastai reikalingą darbą – kelti iš užmaršties pasaulio moteris, itin daug nuveikusias Katalikų Bažnyčiai. Ar tai susiję su judėjimu „Už gyvybę”, ar visiškai nauja veiklos sritis?

 Na, kiekvienas žmogus yra vienintelis, ir jo vieta žemėje, jo misija yra tik jam skirta. Paprasčiausiai pajutau, kad turiu tai daryti, priešingu atveju nusikalsime sau ir toms moterims. Jau prieš daugelį metų supratau, kad turiu iškelti moters vaidmenį visuomenėje, kad turiu kalbėti ir rašyti apie tai. Konferencijas, kurias rengiame per Lietuvių katalikų mokslo akademiją, pavadinome ,,Moteris ir Bažnyčia”. Bažnyčią suprantame plačiąja prasme, kaip visą žmoniją. Nepaisant to, kad minime moteris katalikes, jų gyvenimai yra pavyzdys visų tautų, rasių ar religijų žmonėms. Kita vertus, ne tik mes jas paminime. Lietuvoje kas metai rengiamos bažnytinės muzikos šventės šv. Cecilijos garbei, prieš keletą metų vyko konferencija, skirta šv. Teresei Avilietei. O mes, gydytojai, per pirmą Ligonių dienos šventimą kalbėjome apie Motiną Teresę.

Manau, kad šių moterų asmenybių bruožų, jų ryšių su Dievu atskleidimas glaudžiai susijęs su judėjimu ,,Už gyvybę”. Jos visos liudija tai savo gyvenimais, o šv. Hildegarda aiškiai įvardija – Dievas yra gyvybė. Jis ją teikia. Netrukus ryšiams su Juo, blėsta ir tikroji, dvasinė žmogaus gyvybė.

Mūsų jubiliejinės konferencijos metu nuskambėjo žodis ,,baimė”. Iš tikrųjų daugelis jaunų žmonių bijo savo ateities, bijo pradėti naują gyvybę, bijo ją nešioti. Ir daugelis kitų problemų sėja nerimą, nepasitikėjimą ateitimi. Mes, vyresnieji, turėtume juos sustiprinti ir parodyti, kaip, kokiu keliu einant pasitraukia baimė ir atsiranda pasitikėjimas bei viltis.