|
|
2002
m., Nr. 10
|
|
MOKYTOJAMS UŽ GYVYBĘ
Kun. Andrius Narbekovas
Biotechnologijų apsuptyje
Tik sutuoktiniai turi teisę į santuokinį aktą. Kodėl mums taip svarbu
kalbėti apie santuokinį aktą, kodėl jisai žmonėms yra toksai svarbus?
Todėl, kad per tai žmonės pažįsta save kaip asmenis, kaip lytines būtybes.
Vyrai ir moterys pažįsta save kaip lytinius asmenis per kitą žmogų, per
kitą tokią pačią lytinę būtybę. Moteris pažįsta save kaip motiną, vyras
kaip tėvą. Taigi tas pažinimas atsiranda ypatingu būdu per santuokinį
lytinį aktą. Tačiau kada kalbame apie teisę į santuokinį lytinį aktą,
turime pasakyti, kad teisė į santuokinį lytinį aktą nesuteikia mums teisės
į vaiko turėjimą. Daugelis deda tarp tų dalykų lygybės ženklą: aš turiu
teisę į santuokinį lytinį aktą, vadinasi, turiu teisę į vaiką. Iš tikrųjų
tikroji ir pagrįsta teisė į vaiką būtų vaiko, kaip atskiro asmens, jo
teisių ir orumo pažeidimas. Niekas neturi teisės į kitą asmenį. Kitas
žmogus niekada negali būti daiktas, kurį kažkas gali turėti. Ta prasme
taip ir vaiko niekas negali turėti, kaip negalima turėti vyro ir žmonos.
Tas turėjimas rodo asmens turėjimą kaip savo nuosavybę.
Kada mes pasidarome vieni kitiems kaip kūniškos-lytinės būtybės? Mes
esame vieni kitiems ne daiktai, ne objektai, bet pagrindinis tikslas,
kitaip sakant, dovana sutuoktinis sutuoktiniui ir vaikas sutuoktiniams.
Vaikas, be jokios abejonės ir be jokio išskirtinumo, yra ta dovana, kuri
apdovanoja santuokinį lytinį aktą. Kai kalbame apie reprodukciją, susiduriame
su kitais dalykais, kurie skirtingai žiūri į tai, ką reiškia santuokinis
lytinis aktas ir nauja žmogaus gyvybė. Į juos žiūrima ne kaip į dovaną,
o kaip į produktą, kuris yra pagaminamas laboratorijoje, ir sutuoktiniai
geriausiu atveju tampa lytinių ląstelių gametų gamintojais, kurie tik
tokiu būdu prisideda prie genetinio vaiko atsiradimo.
Kalbėdami apie žmones, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali
susilaukti vaikų, jokiu būdu jų santuokos negalime laikyti mažiau vertinga
arba sakyti, kad ji netikra, kadangi ten nėra naujos gyvybės. Sutuoktiniai
turi suprasti, jog jų santuoka, jeigu jie nevengia vaikų, nenaudoja to,
kas būtų nukreipta prieš naujos gyvybės atsiradimą, yra gera, galiojanti.
Sutuoktiniai vienas kitam gali išreikšti santuokinę meilę, be to, atsiranda
visas spektras kitų galimybių žmonėms įkūnyti tikrąja prasme savo tėvystę
ir motinystę. Jiems neturėtų būti išskirtinis pasakymas, kas sakoma ir
kitoms poroms, kurios net nemano, kad gali būti kada nors nevaisingos,
jog jūs neturite teisės į vaiką. Šitos šeimos, kurios jaučiasi nuskriaustos,
taip pat ir Dievo, ieško visokių būdų ir kelių kaip vis dėlto susilaukti
vaikų.
Šiandienos mokslas, ištobulinęs įvairiausias biotechnologijas, kurias
iš pradžių išbandė su gyvūnais, pradėjo jas taikyti žmonėms. Ir tokiu
būdu atsiranda esminis perversmas prokreacija virsta reprodukcija. Ir
čia iškyla labai daug įvairiausių klausimų, pirmiausia, ar šios procedūros
leistinos. Daugeliui gali atrodyti šventvagiška. Kaip jūs, matydami po
dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje ką tik gimusį vaikelį, kuris šypsosi
ir kelia visų nuostabą, neša visiems, ir pirmiausia tėvams, džiaugsmą,
galite taip kalbėti, tai nenormalu. Tiesiog šventvagiška būtų sakyti,
kad šitas mokslo laimėjimas gali būti įvardytas kaip nemoralus. Taigi
sunku kalbėti, tačiau mes turime suprasti, kad kažkas čia yra ne taip.
Žmogus, būdamas protingas ir mąstantis, įvertindamas save kaip moralinę
būtybę, turi suprasti, kad geras tikslas negali būti pasiekiamas blogomis
priemonėmis. Geras tikslas gali būti pasiekiamas tik geromis priemonėmis.
Iškyla klausimas, ar šitos priemonės, kuriomis gimsta nauja gyvybė, yra
geros. Gal jos neatitinka to reikalavimo?
Atsiradusios naujos gyvybės, kad ir kokiu keliu ji atsirastų, vertingumas,
orumas yra begalinis, kaip ir kiekvieno žmogaus. Tačiau vertindami veiksmo
moralumą mes turime atsižvelgti į tai, kokios priemonės buvo panaudotos,
ir pats svarbiausias dalykas nusprendžiant mūsų kiekvieno veiksmo gerumą
ir blogumą yra tai, ką mes šiuo metu darome. Būdami laisvi ir protingi,
ką mes dabar pasirenkame daryti. Čia būtų toks bendras principas, kas
moraline prasme yra gerai ir kas blogai. Taigi visos technologijos, kurios
nepakeičia santuokinio akto, bet padeda lytinėms ląstelėms susitikti ir
dalyvauti apvaisinime moters kūne, yra moralios ir sveikintinos. Vadinasi,
sakyti, kad dirbtinė reprodukcija yra blogai vien dėl to, kad ji dirbtinė,
būtų neteisinga. Yra ne vienas ir ne du metodai, kada galima padėti sutuoktiniams
susilaukti savų genetinių vaikų pašalinant dėl vienokių ar kitokių priežasčių
atsiradusią kliūtį, kai negali susitikti lytinės ląstelės ir įvykti apvaisinimas
kiaušintakyje. Čia būtų vėlgi visas spektras problemų, kodėl šitaip gali
atsitikti.
Visos priemonės ir intervencijos prokreacijos srityje yra įmanomos tik
kaip pagalba, nes tik tuomet jos nepažeidžia asmens orumo. Nors didžioji
jų dalis ir tai, ką mes vadiname in vitro, kas yra mėgintuvėlyje, be
abejo, šita in vitro metodika būtų reikalinga ir planavimo atveju, visada
yra tai, kas pakeičia santuokinį lytinį aktą. Tokiu atveju medikų veiksmai
netarnauja santuokos aktui, nepadeda sutuoktiniams, kad jie galėtų susilaukti
savo vaikų, bet jie pasisavina prokreacinę funkciją, paversdami ją reprodukcine
funkcija. Kai gamyba vyksta laboratorijoje, tuomet tai ne prokreacija,
o reprodukcija. O dar blogiau, kada mes į tuos dalykus žvelgiame laboratoriniame
kontekste. Visada kai kažkas gaminama, dėmesys yra nukreipiamas į gaminio
kokybę. Tai, ką gamina, ką daro laboratorija, yra nauja žmogaus gyvybė,
t. y. embrionai, atskiri žmonės, turintys savo teises į gyvybę. Čia kalbame
apie kokybę. Ir aišku, kad nekokybiškų embrionų likimas nulemiamas labai
paprastai, jie tiesiog yra sunaikinami. Embriono sunaikinimas yra gyvybės
sunaikinimas. Bet lygiai taip pat mes turime suvokti, kad tai kartu yra
ir tų asmenų, kurie nori tokiu būdu susilaukti vaiko, pažeidimas. Kaip,
atrodytų, jie galėtų pažeisti savo asmenį? Jie pažeidžia save kaip asmenis,
nes atskiria savo lytiškumo prokreacines galimybes nuo meilės išreiškimo.
Laboratorijoje nėra tos vienybės, nėra kalbos apie kažkokią meilę, ten
vykdomas laboratorinis darbas, gaminama. Reprodukcijos atveju atsiranda
susvetimėjimas. Visų pirma atsiranda plyšys arba susvetimėjimas tarp gamintojo
ir produkto, nes visuomet produktas yra mažiau svarbus už gamintoją, o
kai kalbame apie embrioną prokreacijos keliu, labai aiškiai suprantame,
kad vaikas tikrai nėra mažesnis arba mažiau vertingas už savuosius tėvus.
Taigi tai pirmasis susvetimėjimas arba plyšys. Toliau atsiranda plyšys
tarp gamintojo ir Dievo. Gamintojas yra aukštesnis, svarbesnis už produktą
ir jis nėra tėvas, o produktas jam nėra vaikas. Taip pat atsiranda susvetimėjimas
tarp pačių sutuoktinių, kai jie yra atskirti nuo santuokinio akto. Sutuoktiniai,
įsitikinę, jog jie reprodukcijos keliu, pasitelkdami biotechnologijas,
gamina vaikus, patiki, kad tai daro ne Dievo, bet gydytojo padedami. Ir
tokiu būdu atsiranda plyšys, susvetimėjimas tarp jų pačių ir Dievo. Biotechnologijos
reprodukcija, įsivėlusi į asmenį, asmenų bendruomenę, gali tapti jų netikėjimo
priežastimi. Praradus suvokimą, kad Dievas yra ir jų vaikų Kūrėjas, atsiranda
dar vienas plyšys. Plyšys tarp galios ir meilės. Atskirdamas galią nuo
meilės reprodukcijoje žmogus praranda Dievo suvokimą ir siekia pats tapti
galios Dievu, parodyti, koks jis galingas, ir jam Dievas, kaip toks, iš
viso jau nėra reikalingas.
Tie, kurie šiandien gina reprodukciją pasitelkdami naujausias technologijas,
teigia, kad apvaisinimas mėgintuvėlyje, surogatinė motinystė, klonavimas
ir t. t. tik išplečia žmonių laisvę.
Mat būdamas toks išmintingas žmogus gali padaryti tai, ko anksčiau netgi
pagalvoti nebūtų galėjęs. Tačiau tai būtų tas pats, kaip sakyti, jog šeštasis
Dekalogo įstatymas apriboja žmogaus laisvę neleisdamas turėti daug partnerių
savo lytiškumui išreikšti. Tai būtų tokios pačios vertės argumentas. Galima
padaryti tokią išvadą. Visi tie žmonės, vyrai ir moterys, kurie priima
reprodukciją arba joje dalyvauja ar tai būtų patys sutuoktiniai, kurie
nori tokiu būdu susilaukti vaiko, ar tos srities gydytojai turėtų suprasti,
kad vieni ir kiti elgiasi neetiškai, nemoraliai ir nusikalsta Dievo planui,
nes iš reprodukcijos būdu pradėto vaiko atimama galimybė ir teisė gimti
teisėtoje santuokoje ir tapti tokiais asmenimis, kokie jie yra pašaukti
Dievo, taip pat atimama tai, kas pagal prigimtį, pagal Dievo tvarką vyrui
ir žmonai priklauso kaip sutuoktiniams. Įsikišdami reprodukcijos būdu
suskaldome ne tik patį žmogų, bet ir santuoką. Tokiame kontekste apie
santuoką yra kalbama tiesiog kaip apie sutartį, o apie embrioną tik
kaip apie ląstelių sankaupą, kaip kažką, kas dar nėra žmogus.
Taigi biotechnologijos gali ne tik pasitarnauti žmogui, lygiai taip pat
ir šeimai, bet ir pakenkti tiek jam, tiek santuokai, kaip tokiai.
Žmogaus galia gali būti panaudota dvejopai. Jis gali daug ką padaryti,
tačiau privalo neužmiršti, kad Dievas yra tos išminties autorius. Ir kita
prasme pats žmogus gali pasijusti tuo Dievu. Ir visada buvo įtampa tarp
žmogaus laisvės, gebėjimo ir Dievo įtakos mūsų gyvenimui: Dievo valios,
Dievo norų vykdymo. Manyčiau, kad tos naujausios reprodukcijos fermos
yra didžiausias iššūkis pačiam Dievui. Tai yra pats didžiausias pavyzdys,
kad žmogus nori daryti tai, ką jis nori, o ne tai, ko Dievas iš jo laukia.
Pranešimas skaitytas Lietuvos šeimos
centrų dešimtmečiui skirtoje konferencijoje
Jaunimo rengimas šeimai 2001 09 28-30
|