|
|
2002
m., Nr. 10
|
|
MOKYTOJAMS UŽ GYVYBĘ
Birutė Obelenienė
SUTUOKTINIŲ SUSITIKIMAI
Leidinio Už gyvybę redaktorė
Birutė Obelenienė kalbina Dalią ir Kastantą Lukėnus, beveik dešimtmetį
dalyvaujančius Sutuoktinių susitikimuose.
Birutė: Kas inspiravo Sutuoktinių susitikimai judėjimo pradžią
Lietuvoje?
Dalia: Pati pradžia buvo tada, kai 1991 m. gegužės mėnesį į Lietuvą
dalyvauti kongrese Už gyvybę ir šeimą atvyko sutuoktiniai Anna ir Ronas
Trudelliai iš JAV, kurie tuomet buvo tarptautinio judėjimo Engaged
Encounter (Sužadėtinių susitikimai) vadovai. Juos į kongresą pakvietė
prieš tai Amerikoje lankiusis tuometinė Šeimos centro vadovė Nijolė Liobikienė.
Amerikiečiai pasakojo, kad atvyko neturėdami jokio tiesioginio ryšio ir
Šeimos centro adreso. Įsivaizdavo, kad lėktuvas nusileis į mažą miestelį,
kur visi pažįsta vienas kitą, bet pateko į pakankamai didelį Vilniaus
miestą. Kauną pasiekė traukiniu, o paskui, matyt, veikiant ypatingai Dievo
malonei, pirmas paklaustas žmogus atvedė juos į Šeimos centrą.
Pasibaigus minėtam kongresui, Nijolė Liobikienė sukvietė savo pažįstamas
šeimas, tarp jų ir mus su Kastantu, artimiau susipažinti su jų vedama
programa. Mes susirinkome nieko nežinodami, tikėdamiesi trumpos paskaitos,
nes namie buvome palikę mažą dukrelę. A. ir R. Trudelliai pasakė, kad
renginys tęsis visą savaitgalį. Dauguma susirinkusiųjų atsikalbinėjo.
Galiausiai jie pasakė: Mes atvykome iš anapus Atlanto. Ką mums daryti?
Mes susigėdome ir pasiryžome dalyvauti.
Kastantas: Vertėtų paaiškinti, kad minėta Sužadėtinių susitikimų
programa iš esmės panaši į Sutuoktinių susitikimų programą, kuri
pasaulyje daugiausia žinoma anglišku Marriage Encounter pavadinimu.
Esama įvairių šios programos atmainų, pritaikytų atsižvelgiant į kraštų
kultūrinius ypatumus. Yra dar viena programų atmaina, skirta labai rimtą
krizę išgyvenančioms ir rimtai svarstančioms skyrybų galimybę poroms.
Kol kas rekolekcijos pagal pastarąją programą Lietuvoje nebuvo vedamos.
Šias panašias programas sieja keletas elementų. Bene svarbiausias yra
tai, kad abu sutuoktiniai rekolekcijų vyksmą išgyvena ne tik individualiai,
kas būdavo labiau įprasta pagal tradicinę rekolekcijų sampratą, bet bendrai
dalydamiesi patirtimi. Kunigas taip pat dalijasi savo išgyvenimais, ne
tik moko gyventi. Visa tai anuomet buvo labai nauja ir netikėta patirtis,
pabandėme tęsti ir dalytis su kitais.
Birutė: Koks judėjimo tikslas? Kokios dar panašios santuokinio
dvasingumo iniciatyvos žinomos Lietuvoje?
Kastantas: Pirmiausia reiktų aptarti sąvoką judėjimas. Popiežius
Jonas Paulius II 1998 m. per Sekmines į Romą sukvietė daugelio bažnytinių
judėjimų, tarp jų ir Marriage Encounter, atstovus. Iš tikrųjų Sutuoktinių
susitikimai Lietuvoje nevadintini judėjimu įprastine šios sąvokos
prasme, turint omenyje apibrėžtą dvasingumo kryptį. Mūsų kaimynai lenkai
vadina savo Spotkania małżeńskie rekolekcijų judėjimu. Kol kas
Lietuvoje veikiame šeimos centrų struktūroje, nesame įregistravę kokios
nors atskiros bendrijos ar judėjimo. Neturime ir kokios nors formalios
struktūros. Kaišiadorių, Kauno, Šiaulių ir Vilniaus vyskupijose yra grupės
šių rekolekcijų vedėjų. Per metus Lietuvoje surengiama kokios trejos savaitgalio
rekolekcijos, taip pat kitokie susitikimai kaip tų rekolekcijų tąsa. Šiuo
metu Sutuoktinių susitikimų rekolekcijas daugiausiai veda kunigai
jėzuitai Stasys Kazėnas, Aldonas Gudaitis. Sužadėtiniams skirtoje programoje
ne kartą dalyvavo kun. Ričardas Repšys, yra talkinę ir kiti kunigai.
Žinoma, Sutuoktinių susitikimai, kaip savaitgalio rekolekcijos,
ir tolimesni susitikimai yra tik viena iš daugelio galimybių dvasiniame
kelyje. Lietuvoje esama įvairių šeimų klubų, bendruomenių, maldos grupių.
Šiauliuose yra šeimų, susipažinusių su Kanos programa, Vilniaus pal.
Jurgio Matulaičio parapijoje jau keletas metų susitinka šeimų bendrija
pagal kun. D. Soneto programą, yra daug kitų iniciatyvų.
Dalia: Mūsų rekolekcinis judėjimas skatina poras artimiau bendrauti,
gilinti tarpusavio santykius. Tas laikas - Dievo dovana mums. Šiame komunikacijų
ir technologijų amžiuje mes paprasčiausiai pritrūkstame laiko sau ir savo
artimiausiam žmogui pažinti. Tą laiką tenka tiesiog išplėšti iš kasdienybės
srauto, tačiau jis grįžta su kaupu. Kadangi santuokoje esame pašaukti
siekti šventumo ne pavieniui, mūsų tarpusavio bendravimas neatskiriamas
nuo tolydžio augančio Dievo pažinimo.
Birutė: Judėjimas tarptautinis, galbūt ir problemos tos pačios
visame pasaulyje? Ar ši programa pritaikyta lietuviškam mentalitetui?
Kastantas: Vėl noriu priminti, kad sąvoka judėjimas tik sąlygiškai
tinka visoms programoms, beveik prieš penkiasdešimt metų sukurtoms pagal
ispanų jėzuito Gabrieliaus Calvo Encuentro conyugal modelį. Susitikimų
rekolekcijos vėliau paplito pasaulyje įvairiomis variacijomis. Beje, kaimyninėje
Lenkijoje septintajame dešimtmetyje šioms rekolekcijoms paplisti padėjo
tuometinio Krokuvos arkivyskupo Karolio Wojtyłos iniciatyva. Lenkijoje
rekolekcijos kiek modifikuotos pagal šio Europos regiono mentalitetą ir
vadinamos Spotkania małżeńskie. Pagal šią programą pirmasis savaitgalis
Lietuvoje vyko 1992 m. Rekolekcijas organizavo ir jų plėtra rūpinosi Vilniuje
dirbę lenkų dominikonai, ypač kun. Dariuszas Kantypowiczius OP. Pirmuosius
vedėjus Lietuvoje padėjo parengti iš Varšuvos bei Krokuvos atvykę pasauliečiai.
Santuokinio gyvenimo liudijimai iš kitos kultūrinės aplinkos tik sustiprina
katalikiškąją tapatybę.
Dalia: Kiek žinau, tėvas Gabrielius Calvo yra sukūręs apie dvidešimt
panašių programų, skirtų kunigams, vienuolėms, besituokiantiems, poroms,
esančioms ant skyrybų ribos, norinčioms įsivaikinti vaikus, susituokusiems,
gyvenantiems be Santuokos sakramento ir t. t. Šiuo metu susirašinėjame
norėdami pasikviesti jį apsilankyti Lietuvoje.
Tos problemos tikrai panašios visame pasaulyje, skiriasi mūsų temperamentas,
papročiai. Teko girdėti humoristinių pasakojimų apie tai, kaip ispanų
ar meksikiečių poroms šios rekolekcijos neretai baigiasi ašarų upeliais.
Mūsų žmones reikia specialiai provokuoti, kad jie bent kiek pasidalytų
savo jausmais. Naudojamės ta pačia programa kaip kaimyninės Latvija, Lenkija,
kitos šio regiono šalys. Žinoma, pati mūsų patirtis neišvengiamai nuspalvina
liudijimus, kuriais dalijamės.
Birutė: Kaip dalyvavimas šiame judėjime pakeitė jūsų tarpusavio
santykius? Kiek tai padeda jums gyvenime?
Dalia: Pirmasis mūsų dalyvavimas tokiame renginyje padarė mums
tikrai labai didelį įspūdį. Tai buvo 1991 metais. Mes nebuvome pratę atvirauti,
kalbėti apie savo jausmus netgi su savo mylimiausiu žmogumi. Sovietinėje
sistemoje tai nebuvo įprasta. Kaip šeima, mes gyvenome normaliai, be
muštynių ar aštrių konfliktų, bet niekada nežinojome, ką vienoje ar kitoje
situacijoje jaučia mūsų antroji pusė. Pamatėme realią mūsų santuokos tikrovę:
kad neturime bendrų planų, nežinome kito svajonių, nesidalijame savo rūpesčiais.
Būti atviram tenka mokytis visą gyvenimą, dar sunkiau yra suprasti, ką
tau sako kitas, ir būti pasiruošusiam tą kitą priimti.
Kastantas: Pokyčiai tarpusavio santykių srityje nevyksta vien
burtų lazdele pamojus. Kelio pradžioje svarbu susivokti, kur esame. Paaiškėjo,
kad mandagus sambūvis greta, neįsileidžiant kito į kai kurias gyvenimo
sritis, trukdo mums dvasiškai bręsti.
Pastaruoju metu Bažnyčioje vis dažniau kalbama apie vidinio, emocinio
gydymo poreikį. Tam organizuojamos specialios pamaldos, meldžiamasi individualiai
ir grupėmis. Santuokoje gali glūdėti daugelio sužeidimų priežastys, tačiau
taip pat santuoka gali būti ir gydymo šaltinis. Esame kviečiami bendradarbiauti
su Dievu, gydančiu mūsų negalias. Visa tai yra procesas.
Birutė: Ar gaunate atsiliepimų iš dalyvavusių šeimų? Kiek sutuoktinių
yra dalyvavę rekolekcijose? Ar palaikote ryšius su jais?
Dalia: Po Sutuoktinių susitikimų rekolekcijų būna posavaitgaliniai
susitikimai. Tos poros, kurios noriai dalyvauja, tampa ateinančių susitikimų
vedėjais ir šio judėjimo tęsėjais. Sprendžiant iš pačių dalyvių įspūdžių,
vieniems tos rekolekcijos palieka labai gilią žymę, kitų atsiliepimai
santūresni. Kai kurios poros į kitus susitikimus neatvyksta ir neatsiliepia.
Iš viso tokiose rekolekcijose dalyvavo apie du šimtus porų. Paprastai
kartą per metus susitinka visi kada nors dalyvavę Sutuoktinių susitikimų
savaitgalyje, kaip ir šios konferencijos metu. Čia atnaujiname bendravimą,
ryšius.
Kastantas: Dvasinio poveikio išmatuoti neįmanoma. Kartais sustiprina
tokie atvejai, kai, pavyzdžiui, sutiktos poros net po keleto metų prisimena
stiprų išgyventų rekolekcijų įspūdį. Svarbu, kad žmonės ilgainiui netoli
savo gyvenamosios vietos susirastų kokią nors krikščionišką maldos grupelę
ar bendruomenę, kuri padėtų toliau dvasiškai augti.
Birutė: Kaip vyksta susitikimai? Ar kiekvieną kartą dalijatės
tuo pačiu savo santuokinio gyvenimo patyrimu ir įspūdžiais? Ar nesunku
atvirai kalbėti žmonėms apie savo intymiausius dalykus? Kas, jūsų manymu,
paskatina žmones išsikalbėti?
Dalia: Sutuoktinių susitikimai vyksta labai paprastai. Visos poros
periodiškai susitinka konferencijų kambaryje, kur kelios susitikimo vedėjų
poros pateikia savo liudijimus. Mes suprantame, kad mūsų liudijimai
provokacija kitiems atsiverti, todėl stengiamės kalbėti apie išgyventus
dalykus atvirai. Tai turi paliesti žmonių širdis, o ką jie veikia tarpusavyje,
mums taip ir lieka paslaptis. Svarbiausia tuose liudijimuose autentiškumas.
Mes patys nuolat išgyvename iššūkį viską kasdien pradėti iš naujo.
Kastantas: Akcentuojame, kad mūsų pasidalijimas patirtimi nėra
mokymas. Taip pat ir kunigas dalijasi savo patirtimi, kaip jis išgyvena
savo pašaukimą. Taigi rekolekcijose yra visi dalyviai, nėra mokytojų.
Taip pat pabrėžiame, kad rekolekcijų rezultatas anaiptol nepriklauso nuo
kokių nors efektingų istorijų. Svarbiausia tai, kas vyksta dalyvių širdyse.
Gyvenimas nuolat parūpina naujų išbandymų. Anaiptol nereiškia, kad dalyvavimas
rekolekcijose išmoko tobulai pažinti ir suprasti vienas kitą. Žmones sustiprina
supratimas, kad visos šeimos susiduria su panašiais išbandymais.
Birutė: Dešimt metų gana didelis laiko tarpas, galbūt pastebėjote
bendras mūsų lietuvių sutuoktinių bėdas? Ar galite pasakyti, kodėl mūsų
šeimos nepatvarios?
Dalia: Manau, kad bendram gyvenimui labai svarbu išankstinės nuostatos.
Jei būsiu pasiryžusi gyventi iki pirmo nesusipratimo, jis tuoj įvyks,
ir viskam bus pabaiga.
Kastantas: Dviejų sutuoktinių gyvenime sunoksta jų tėvų auklėjimo
vaisiai, protėvių paveldas. Būdamas krikščionis manau, kad lietuviai,
kaip ir kitos tautos, šiame pasaulyje gyvena ragaudami gimtosios nuodėmės
padarinius. Kelios kartos užaugo ir gyveno iš savo močiučių maldų išteklių.
Šiuos išteklius reikia nuolat papildyti. Negana to, reikia ir besimeldžiančių
tėvų ir senelių.
|