Į svetainės "Už gyvybę" pradžią Naujausias "Už gyvybę" numeris
2002 m., Nr. 10

MOKYTOJAMS UŽ GYVYBĘ

Birutė Obelenienė

SUTUOKTINIŲ SUSITIKIMAI

Leidinio „Už gyvybę“ redaktorė
Birutė Obelenienė kalbina Dalią ir Kastantą Lukėnus, beveik dešimtmetį dalyvaujančius Sutuoktinių susitikimuose.

Birutė: Kas inspiravo Sutuoktinių susitikimai judėjimo pradžią Lietuvoje?

Dalia: Pati pradžia buvo tada, kai 1991 m. gegužės mėnesį į Lietuvą dalyvauti kongrese „Už gyvybę ir šeimą“ atvyko sutuoktiniai Anna ir Ronas Trudelliai iš JAV, kurie tuomet buvo tarptautinio judėjimo Engaged Encounter (Sužadėtinių susitikimai) vadovai. Juos į kongresą pakvietė prieš tai Amerikoje lankiusis tuometinė Šeimos centro vadovė Nijolė Liobikienė. Amerikiečiai pasakojo, kad atvyko neturėdami jokio tiesioginio ryšio ir Šeimos centro adreso. Įsivaizdavo, kad lėktuvas nusileis į mažą miestelį, kur visi pažįsta vienas kitą, bet pateko į pakankamai didelį Vilniaus miestą. Kauną pasiekė traukiniu, o paskui, matyt, veikiant ypatingai Dievo malonei, pirmas paklaustas žmogus atvedė juos į Šeimos centrą.

Pasibaigus minėtam kongresui, Nijolė Liobikienė sukvietė savo pažįstamas šeimas, tarp jų ir mus su Kastantu, artimiau susipažinti su jų vedama programa. Mes susirinkome nieko nežinodami, tikėdamiesi trumpos paskaitos, nes namie buvome palikę mažą dukrelę. A. ir R. Trudelliai pasakė, kad renginys tęsis visą savaitgalį. Dauguma susirinkusiųjų atsikalbinėjo. Galiausiai jie pasakė: „Mes atvykome iš anapus Atlanto. Ką mums daryti?“ Mes susigėdome ir pasiryžome dalyvauti.

Kastantas: Vertėtų paaiškinti, kad minėta Sužadėtinių susitikimų programa iš esmės panaši į Sutuoktinių susitikimų programą, kuri pasaulyje daugiausia žinoma anglišku Marriage Encounter pavadinimu. Esama įvairių šios programos atmainų, pritaikytų atsižvelgiant į kraštų kultūrinius ypatumus. Yra dar viena programų atmaina, skirta labai rimtą krizę išgyvenančioms ir rimtai svarstančioms skyrybų galimybę poroms. Kol kas rekolekcijos pagal pastarąją programą Lietuvoje nebuvo vedamos.

Šias panašias programas sieja keletas elementų. Bene svarbiausias yra tai, kad abu sutuoktiniai rekolekcijų vyksmą išgyvena ne tik individualiai, kas būdavo labiau įprasta pagal tradicinę rekolekcijų sampratą, bet bendrai dalydamiesi patirtimi. Kunigas taip pat dalijasi savo išgyvenimais, ne tik „moko gyventi“. Visa tai anuomet buvo labai nauja ir netikėta patirtis, pabandėme tęsti ir dalytis su kitais.

Birutė: Koks judėjimo tikslas? Kokios dar panašios santuokinio dvasingumo iniciatyvos žinomos Lietuvoje?

Kastantas: Pirmiausia reiktų aptarti sąvoką „judėjimas“. Popiežius Jonas Paulius II 1998 m. per Sekmines į Romą sukvietė daugelio bažnytinių judėjimų, tarp jų ir Marriage Encounter, atstovus. Iš tikrųjų Sutuoktinių susitikimai Lietuvoje nevadintini judėjimu įprastine šios sąvokos prasme, turint omenyje apibrėžtą dvasingumo kryptį. Mūsų kaimynai lenkai vadina savo Spotkania małżeńskie rekolekcijų judėjimu. Kol kas Lietuvoje veikiame šeimos centrų struktūroje, nesame įregistravę kokios nors atskiros bendrijos ar judėjimo. Neturime ir kokios nors formalios struktūros. Kaišiadorių, Kauno, Šiaulių ir Vilniaus vyskupijose yra grupės šių rekolekcijų vedėjų. Per metus Lietuvoje surengiama kokios trejos savaitgalio rekolekcijos, taip pat kitokie susitikimai kaip tų rekolekcijų tąsa. Šiuo metu Sutuoktinių susitikimų rekolekcijas daugiausiai veda kunigai jėzuitai Stasys Kazėnas, Aldonas Gudaitis. Sužadėtiniams skirtoje programoje ne kartą dalyvavo kun. Ričardas Repšys, yra talkinę ir kiti kunigai.

Žinoma, Sutuoktinių susitikimai, kaip savaitgalio rekolekcijos, ir tolimesni susitikimai yra tik viena iš daugelio galimybių dvasiniame kelyje. Lietuvoje esama įvairių šeimų klubų, bendruomenių, maldos grupių. Šiauliuose yra šeimų, susipažinusių su „Kanos“ programa, Vilniaus pal. Jurgio Matulaičio parapijoje jau keletas metų susitinka šeimų bendrija pagal kun. D. Sonet’’’’’’’o pr’ogramą, yra daug kitų iniciatyvų.

Dalia: Mūsų rekolekcinis judėjimas skatina poras artimiau bendrauti, gilinti tarpusavio santykius. Tas laikas - Dievo dovana mums. Šiame komunikacijų ir technologijų amžiuje mes paprasčiausiai pritrūkstame laiko sau ir savo artimiausiam žmogui pažinti. Tą laiką tenka tiesiog „išplėšti“ iš kasdienybės srauto, tačiau jis grįžta su kaupu. Kadangi santuokoje esame pašaukti siekti šventumo ne pavieniui, mūsų tarpusavio bendravimas neatskiriamas nuo tolydžio augančio Dievo pažinimo.

Birutė: Judėjimas tarptautinis, galbūt ir problemos tos pačios visame pasaulyje? Ar ši programa pritaikyta lietuviškam mentalitetui?

Kastantas: Vėl noriu priminti, kad sąvoka judėjimas tik sąlygiškai tinka visoms programoms, beveik prieš penkiasdešimt metų sukurtoms pagal ispanų jėzuito Gabrieliaus Calvo Encuentro conyugal modelį. Susitikimų rekolekcijos vėliau paplito pasaulyje įvairiomis variacijomis. Beje, kaimyninėje Lenkijoje septintajame dešimtmetyje šioms rekolekcijoms paplisti padėjo tuometinio Krokuvos arkivyskupo Karolio Wojtyłos iniciatyva. Lenkijoje rekolekcijos kiek modifikuotos pagal šio Europos regiono mentalitetą ir vadinamos Spotkania małżeńskie. Pagal šią programą pirmasis savaitgalis Lietuvoje vyko 1992 m. Rekolekcijas organizavo ir jų plėtra rūpinosi Vilniuje dirbę lenkų dominikonai, ypač kun. Dariuszas Kantypowiczius OP. Pirmuosius vedėjus Lietuvoje padėjo parengti iš Varšuvos bei Krokuvos atvykę pasauliečiai. Santuokinio gyvenimo liudijimai iš kitos kultūrinės aplinkos tik sustiprina katalikiškąją tapatybę.

Dalia: Kiek žinau, tėvas Gabrielius Calvo yra sukūręs apie dvidešimt panašių programų, skirtų kunigams, vienuolėms, besituokiantiems, poroms, esančioms ant skyrybų ribos, norinčioms įsivaikinti vaikus, susituokusiems, gyvenantiems be Santuokos sakramento ir t. t. Šiuo metu susirašinėjame norėdami pasikviesti jį apsilankyti Lietuvoje.

Tos problemos tikrai panašios visame pasaulyje, skiriasi mūsų temperamentas, papročiai. Teko girdėti humoristinių pasakojimų apie tai, kaip ispanų ar meksikiečių poroms šios rekolekcijos neretai baigiasi ašarų upeliais. Mūsų žmones reikia specialiai provokuoti, kad jie bent kiek pasidalytų savo jausmais. Naudojamės ta pačia programa kaip kaimyninės Latvija, Lenkija, kitos šio regiono šalys. Žinoma, pati mūsų patirtis neišvengiamai nuspalvina liudijimus, kuriais dalijamės.

Birutė: Kaip dalyvavimas šiame judėjime pakeitė jūsų tarpusavio santykius? Kiek tai padeda jums gyvenime?

Dalia: Pirmasis mūsų dalyvavimas tokiame renginyje padarė mums tikrai labai didelį įspūdį. Tai buvo 1991 metais. Mes nebuvome pratę atvirauti, kalbėti apie savo jausmus netgi su savo mylimiausiu žmogumi. Sovietinėje sistemoje tai nebuvo įprasta. Kaip šeima, mes gyvenome „normaliai“, be muštynių ar aštrių konfliktų, bet niekada nežinojome, ką vienoje ar kitoje situacijoje jaučia mūsų antroji pusė. Pamatėme realią mūsų santuokos tikrovę: kad neturime bendrų planų, nežinome kito svajonių, nesidalijame savo rūpesčiais.

Būti atviram tenka mokytis visą gyvenimą, dar sunkiau yra suprasti, ką tau sako kitas, ir būti pasiruošusiam tą kitą priimti.

Kastantas: Pokyčiai tarpusavio santykių srityje nevyksta vien burtų lazdele pamojus. Kelio pradžioje svarbu susivokti, kur esame. Paaiškėjo, kad mandagus sambūvis „greta“, neįsileidžiant kito į kai kurias gyvenimo sritis, trukdo mums dvasiškai bręsti.

Pastaruoju metu Bažnyčioje vis dažniau kalbama apie vidinio, emocinio gydymo poreikį. Tam organizuojamos specialios pamaldos, meldžiamasi individualiai ir grupėmis. Santuokoje gali glūdėti daugelio sužeidimų priežastys, tačiau taip pat santuoka gali būti ir gydymo šaltinis. Esame kviečiami bendradarbiauti su Dievu, gydančiu mūsų negalias. Visa tai yra procesas.

Birutė: Ar gaunate atsiliepimų iš dalyvavusių šeimų? Kiek sutuoktinių yra dalyvavę rekolekcijose? Ar palaikote ryšius su jais?

Dalia: Po Sutuoktinių susitikimų rekolekcijų būna posavaitgaliniai susitikimai. Tos poros, kurios noriai dalyvauja, tampa ateinančių susitikimų vedėjais ir šio judėjimo tęsėjais. Sprendžiant iš pačių dalyvių įspūdžių, vieniems tos rekolekcijos palieka labai gilią žymę, kitų atsiliepimai santūresni. Kai kurios poros į kitus susitikimus neatvyksta ir neatsiliepia. Iš viso tokiose rekolekcijose dalyvavo apie du šimtus porų. Paprastai kartą per metus susitinka visi kada nors dalyvavę Sutuoktinių susitikimų savaitgalyje, kaip ir šios konferencijos metu. Čia atnaujiname bendravimą, ryšius.

Kastantas: Dvasinio poveikio išmatuoti neįmanoma. Kartais sustiprina tokie atvejai, kai, pavyzdžiui, sutiktos poros net po keleto metų prisimena stiprų išgyventų rekolekcijų įspūdį. Svarbu, kad žmonės ilgainiui netoli savo gyvenamosios vietos susirastų kokią nors krikščionišką maldos grupelę ar bendruomenę, kuri padėtų toliau dvasiškai augti.

Birutė: Kaip vyksta susitikimai? Ar kiekvieną kartą dalijatės tuo pačiu savo santuokinio gyvenimo patyrimu ir įspūdžiais? Ar nesunku atvirai kalbėti žmonėms apie savo intymiausius dalykus? Kas, jūsų manymu, paskatina žmones išsikalbėti?

Dalia: Sutuoktinių susitikimai vyksta labai paprastai. Visos poros periodiškai susitinka konferencijų kambaryje, kur kelios susitikimo vedėjų poros pateikia savo liudijimus. Mes suprantame, kad mūsų liudijimai – provokacija kitiems atsiverti, todėl stengiamės kalbėti apie išgyventus dalykus atvirai. Tai turi paliesti žmonių širdis, o ką jie veikia tarpusavyje, mums taip ir lieka paslaptis. Svarbiausia tuose liudijimuose autentiškumas. Mes patys nuolat išgyvename iššūkį – viską kasdien pradėti iš naujo.

Kastantas: Akcentuojame, kad mūsų pasidalijimas patirtimi nėra „mokymas“. Taip pat ir kunigas dalijasi savo patirtimi, kaip jis išgyvena savo pašaukimą. Taigi rekolekcijose yra visi dalyviai, nėra mokytojų. Taip pat pabrėžiame, kad rekolekcijų rezultatas anaiptol nepriklauso nuo kokių nors efektingų istorijų. Svarbiausia tai, kas vyksta dalyvių širdyse. Gyvenimas nuolat parūpina naujų išbandymų. Anaiptol nereiškia, kad dalyvavimas rekolekcijose išmoko tobulai pažinti ir suprasti vienas kitą. Žmones sustiprina supratimas, kad visos šeimos susiduria su panašiais išbandymais.

Birutė: Dešimt metų gana didelis laiko tarpas, galbūt pastebėjote bendras mūsų lietuvių sutuoktinių bėdas? Ar galite pasakyti, kodėl mūsų šeimos nepatvarios?

Dalia: Manau, kad bendram gyvenimui labai svarbu išankstinės nuostatos. Jei būsiu pasiryžusi gyventi iki pirmo nesusipratimo, jis tuoj įvyks, ir viskam bus pabaiga.

Kastantas: Dviejų sutuoktinių gyvenime sunoksta jų tėvų auklėjimo vaisiai, protėvių paveldas. Būdamas krikščionis manau, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, šiame pasaulyje gyvena ragaudami gimtosios nuodėmės padarinius. Kelios kartos užaugo ir gyveno iš savo močiučių maldų išteklių. Šiuos išteklius reikia nuolat papildyti. Negana to, reikia ir besimeldžiančių tėvų ir senelių.