2002 m., Nr. 11

Atgal

LEIDĖJŲ ŽODIS

Prabėgo mažiau nei ketveri metai nuo dienos, kai buvo sumanyta leisti leidinį „Už gyvybę“. Nesiryžome jo pavadinti žurnalu – mums tai atrodė per daug drąsu. Per trejus metus su ilgesnėm ar trupesnėm pertraukom skaitytojus pasiekė dešimt šio informacinio leidinio, skirto gyvybės gynėjams, numerių. Simboliška, tačiau šis dešimtukas atspindi mūsų ieškojimų ir brendimo laikotarpį. Ir leidinio atsiradimo užuomazgoje, ir kuriant kiekvieną numerį norėjosi turėti savą skaitytoją, nes tik jis lemia leidinio gyvavimą. Tačiau gana rimtos priežastys trukdė plėsti skaitytojų būrį – labai banalu, tačiau finansinis nepriteklius diktuoja savo sąlygas. Tik rėmėjų dėka leidinys išvysdavo dienos šviesą. Dažnas skaitytojas pajuokaudavo: „Atrodote, kaip anų laikų sienlaikraštis“ arba „Pradžioje, paėmus į rankas „Už gyvybę“, nesinorėjo jo net skaityti, tačiau perskaitę jį visą nustebom: rašote įdomius, reikalingus ir niekur nespausdintus dalykus“. Pastaroji skaitytojų nuomonė vertė ieškoti išeities. Vokiečių katalikų solidarumo akcija „Renovabis“ pritarė mūsų projektui. Šiandien galim aprengti „Už gyvybę“ nauju, patrauklesniu drabužiu. Tiek įgyta patirtis, tiek gražesnė išvaizda suteikia pasitikėjimo. Ryžomės pasivadinti žurnalu ir „išeiti iš pogrindžio“ – iki šiol tik per šeimos centrus platinamą leidinį skaitytojas galės rasti knygynuose ar kitose spaudos platinimo vietose. Viliamės, kad jį bus galima ir prenumeruoti.

Šiek tiek pasikeitė ir žurnalo rubrikos. Redakcijos nuomone, anksčiau buvusios ir skaitytojus tarsi skirsčiusios pagal profesinį suinteresuotumą rubrikos nepasiteisino. Nuo šiol probleminiai dalykai atsispindės rubrikoje „Gyvybės ištakos“; susitikimai su žmonėmis, savo darbu ir gyvenimu kasdienybėje reiškiančiais pagarbą žmogaus gyvybei, – rubrikose „Aktualusis interviu“ bei „Prie apskritojo stalo“; kokie įvykiai per tris mėnesius Lietuvoje žymėjo gyvybės šalininkų gyvenimą, apžvelgsime rubrikoje „Per tris mėnesius Lietuvoje“. Rubrikoje „Motinystės menas“ skaitytojas ras įvairių minčių ne tik apie motinas, bet ir apie tėvus, priimančius vaiką kaip dovaną ir auginančius jį šeimyninėje santarvėje. Mūsų gyvenime, be abejo, egzistuoja daugybė negatyvių dalykų, apie kuriuos reikėtų kalbėti. Tačiau žurnalo „Už gyvybę“ leidėjų nuomone, vis dėlto svarbiau yra parodyti šviesiąją gyvenimo pusę. Savaime suprantama, kad dėl tokios nuostatos žurnalas tikrai nebus populiarus. Tačiau leidinių, atspindinčių negatyvius reiškinius, yra daugiau nei reikia. Mes norim būti vieni iš nedaugelio, teigiančių, jog šeima yra gėris, žmogaus vaisingumas, vaikai ir meilė – tai didžiausia Dievo dovana.

Būkite su mumis.

Birutė Obelenienė