2002 m., Nr. 11

Atgal

Audronė ARLAUSKIENĖ

MYLĖTI VAIKĄ NUO PRADĖJIMO

„Mylėti vaiką“ – pirmoji straipsnio pavadinimo dalis galėtų net nustebinti. Juk apie vaikų meilę jau išsakyta tiek, kad vargiai ką galima būtų bepridurti. Visiems aišku, jog vaiką reikia mylėti, ir kaip ta meilė išreiškiama. Antroji pavadinimo dalis verčia suklusti. Juk bus kalbama apie bendravimą su vaiku, šiandienėje mūsų civilizacijoje vadinamu „apvaisintu produktu, apvaisinta kiaušialąste, kiaušinėliu, gemalu, embrionu, vaisiumi, gimdos turiniu, nėštumu“. Šiuos pavadinimus rasime ne tik biologijos ir medicinos terminijoje, minėti terminai įsibrovė ir į šnekamąją kalbą. Taip vaiką vadina specialistai medikų konferencijose, diskusijose ir savose publikacijose.

Tokioje atmosferoje sunkoka įsivaizduoti meilę apvaisintai kiaušialąstei: nusiteikti tenkinti jos poreikius, apgaubti ją gražiomis mintimis ir jausmais, žavėtis gemalu, kalbėtis su embrionu, svajoti apie būsimą susitikimą su apvaisinimo produktu, dainuoti vaisiui, ilgėtis gimdos turinio arba rašyti laiškus nėštumui.

Tėvai vaiko atžvilgiu auklėjasi spontaniškai. Prieš du tūkstančius metų susitikusios dvi izraelitės moterys neturėjo jokių dvejonių: „šoktelėjo… kūdikėlis įsčiose“, o ne nėštumas, sujudėjo „iš džiaugsmo“, kai tik „pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis“ (Lk 1, 44), išgirdęs ir supratęs motinos jausmus. Tokia pati nuojauta ir praktika dar išlikusi ir daugelyje XX amžiaus pabaigos visuomenių, kurios nepasidavė mentalitetui, traktuojančiam nėščią moterį kaip prievartinę pacientę, o normalų fiziologinį nėštumą – kaip patologiją. Teikiant tik motinai skirtas medicinos paslaugas, šiame „nėštuminiame“ mentalitete beveik nelieka vietos vaikui, motinai (ne nėščiai moteriai – vert. pastaba), tėvui, šeimai.
Juk iš tikrųjų spermatozoidu apvaisinta kiaušialąstė yra žmogiškoji esybė ir vystydamasi nereikalauja jokio sužmoginimo. Ji yra tėvų vaikas, turi mamą ir tėtį, šeimą ir yra tos šeimos narys, turintis daugybę giminaičių, šeimos pažįstamų. Savo buvimu jis įsitraukia į šeimos tarpusavio santykius ir veikia juos. Jis turi įtakos emociniams bendražmogiškiems santykiams, veikia jų kokybę. Visa tai atsiliepia negimusio kūdikio vystymosi raidai. Nuo to priklauso nėštumo eiga ir vaiko gyvenimas.

Nuo pat pradėjimo momento šią žmogiškąją esybę vadindami vaiku, taip, kaip ir kiekvieną žmogų nepriklausomai nuo jo amžiaus, turėtume mylėti. Prisiminkime A. Saint-Exupery „Mažąjį Princą“. Knygos įžangoje autorius prisimena savo bičiulį ir knygą dedikuoja „vaikui, kuriuo buvau kadaise“. Todėl, jei tau sunku nusiteikti mylėti pradėtą vaiką, pagalvok – kadaise tu buvai toks mažutėlis. Nežinome, ar būsime mylimi senatvėje, bet tikrai visi buvome vaikai po savo motinų širdimis ir todėl galime susimąstyti apie pradėtą vaiką. Juk jis jau su mumis ir yra mūsų žmogiškų likimų dalininkas. Jam, kaip ir kiekvienam žmogui, o ypač tokiam bejėgiam ir priklausomam, reikia globos ir meilės. Mylėti tą mažutėlį – tai mylėti save tokį, koks pats buvai kadaise. Tai mylėti savo nuosavą gyvenimą, savo lizdą, savo šaknis. Meilė tam mažutėliui saugo ir ugdo mus pačius. Sunku būtų su džiaugsmu žvelgti į savo nuosavą gyvenimą, jei pats žmogus abejingai ir su neapykanta žiūrėtų į savo praeitį. Lygiai taip pat sunku būtų teigiamai žvelgti į savo ateitį, jei nuosava praeitis žadintų mūsų neigimą arba agresiją. Sunku svajoti apie dangų, jei sukurtasis nemirtingumui kelia mums pasibjaurėjimą. Meilė tam pačiam mažiausiajam – tai pirmiausia mūsų meilės išraiška mums patiems. Ši meilė atveria mus kitiems ir Dievui. Jei sugebėsime mylėti save ir savo istoriją dar prieš gimimą, galėsime kartu su Karaliumi iš cituotos knygos pasakyti: esu tikras išminčius.

Meilė vaikui nuo pradėjimo pirmiausia įgalina mus nugalėti mūsų, suaugusiųjų, požiūrį į pasaulį. Pradėtą kūdikį galima sulyginti su Mažuoju Princu. Žmonės, vadovaudamiesi tipiška suaugusiųjų nuostata, nesupranta A. Saint-Exupery Princo, lygiai kaip ir to, kuris gyvena dar motinos įsčiose. „Suaugę mėgsta skaičius“,– sako minėtos knygos pasakotojas ir su skausmu apgailestauja, kad, jei liksime tokie „kaip suaugę, kurie niekuo nesidomi ir neboja“, nesugebėsime surasti kokios nors planetos, nors ji realiai būtų, nes nestebėsime jos be pritaikytų aparatų, matavimų, materialiųjų – fizinių ir cheminių – duomenų. Ir tik išreiškę ją skaičiais, pvz., konstatavę, kad tai „asteroidas B612“, galėsime, remdamiesi svarbiais apskaičiavimais, pripažinti jos buvimą. Bet kaip sunku neatskleidus paslaptį pripažinti, kad planetoje gyvena Mažasis Princas. Panašus požiūris ir į pradėtą vaiką. Prenataliniu laikotarpiu atliekami įvairiausi medicinos ir psichologijos tyrimai. Naudojantis moksliniais tyrimų duomenimis tų tyrimų objektas vadinamas gemalu ir vaisiumi, atimant iš jo žmogaus statusą. Suaugusiųjų nuomone, svarbiausia motinos kūno planetoje yra fizinių ir cheminių elementų vyksmai, išreikšti skaičiais – ilgio, svorio matmenimis. Kaip tipiški suaugusieji klausiame: „Kiek tau metų? Koks tavo svoris?“ ir liekame akli žmogaus gyvenimo slėpiniui, nes jis nedidesnis už smiltelę, slyvutę, kivį ar cukiniją.

Dėl savosios suaugusiųjų nuostatos nesugebame pakeisti nuomonės net tada, kai, pasitelkę ultragarso aparatūrą, tiriame Mažojo Princo planetą ir jau matome jį patį. Atrodytų, kad matydami ultragarsinį vaiko vaizdą, turėtume reaguoti panašiai kaip knygos autorius, pirmą kartą pamatęs Princą: „Šokau ant kojų, lyg būčiau perkūno trenktas. Prasitryniau akis. Įsižiūrėjau. Ir pastebėjau visiškai paprastą mažą žmogutį. Stebėjau šį vaizdą išplėtęs akis iš nuostabos“. Apie gyvybės slėpinį iki gimimo dažnai esame tokios pat nuomonės kaip A. Saint-Exupery knygos suaugusieji, nesugebantys pirmajame piešinyje pamatyti „dramblio smauglio virškinamajame trakte“, o įžiūrintys skrybėlaitę ir dar besistebintys, „kodėl skrybėlaitė turėtų mus gąsdinti“.

Mes matome augantį motinos pilvą, o jo turinį vadiname nėštumu. Netikime, kad tai turėtų būti kažkas stebuklingo, palaimingo ar džiugaus. Ne tik Saint-Exupery knygos suaugusieji keisti. Realiame gyvenime jie tokie pat.

Jei pradėto vaiko tėvai vadovaujasi tokia suaugusiųjų nuostata, tai jis, nors ir turėdamas tėvus bei būdamas intymiai susijęs su jais, lieka vienišas. Tėvai užsiėmę patys savimi, susikoncentravę tik ties nėštumu, pasiruošimu gimdymui, drabužėlių ir įvairių reikalingų daiktų įsigijimu. „Tarp žmonių taip pat yra vienišų“, – pasakė Gyvatė Mažajam Princui. Mama širdyje gali pajusti vienišumą, jei nepriims savo įsčiose besivystančio vaiko kaip draugo.

Tuo tarpu mūsų mažasis Kunigaikštis vystosi motinos planetoje. Perfrazuojant knygos autoriaus citatą, galima sakyti: „vieną kartą gyveno sau Mažasis Princas ne ką didesnėje už jį planetoje ir jam labai reikėjo draugo“ (tai reiškia – mamos, tėčio ir giminių meilės bei nuolankumo).

Bendravimas su vaiku nuo pradėjimo yra meilės nuoseklumas. Tai ji nuteikia tėvų širdis šiam veiksmui. To bendravimo stiprinimas tėvams turėtų būti svarbiausias, tuomet jų gyvenimas įgaus „saulės spindesį“, taps „stebuklingas“. Tuomet viskas įgauna kitą prasmę, vaiko gyvenimas apšviečiamas. Tėvai gali pasakyti vaikui, kaip Lapė pasakė Mažajam Princui: „Auksiniai rugiai man visuomet primins tave. Ir patiks man rugių vėjelio šlamesys“. Net jei kasdienis tėvų gyvenimas atrodytų kaip dykuma, „ši dykuma graži“ dėl to, kad „yra kažkas, kas dykumą puošia“, ir „joje kažkur slepiasi šulinys“. Šis šulinys yra motinos įsčios. Svarbiausia, kad „yra akimis matomas“. Ir taip, kaip „žvaigždės yra gražios žiūrint į jas tikros Rožės žvilgsniu, Rožės, kuri nematoma“, taip motinos įsčiose „tikrasis grožis yra tai, kas nematoma“.

Pradėtas vaikas trapus ir bejėgis kaip gėlė. Kaip rožė, kuri „pražydo vieną dieną netikėtai iš grūdelio“, lyg ir „atpūsto nežinia iš kur“. Motina ir jos artimieji, bendraudami su augančiu kūdikiu jaučia, kad „iš jos išaugs kažkas stebuklingo“. Tuo metu jis „dėsningai renkasi savo glūdumoje savuosius tualetus“, gražindamasis savo motinos kūno kambaryje, puošiasi iš lėto, atidžiai renkasi spalvas, derina vainiklapius. Nenori „išsilenkti susiraukšlėjęs į išorę kaip kokia aguona“. Kupinas koketiškumo. Taip dabinamasi keletą mėnesių, kol vaikas pasirodo „visu savo prigimties švytėjimu“, kad tėvai galėtų jį pasveikinti šūksniu „Koks gražus!“

Perfrazuojant Lapės, aiškinusios Mažajam Princui įsisavinimo paslaptį, pamokymus, galime pasakyti, kad visų pirma būtina paaukoti daug laiko, reikia kantrybės, ištikimybės ir svarbu laikytis ritualo. Vaikui pažinti reikia specialaus laiko, kad pamažu atskleidinėtumėte savo paslaptį, kaskart geriau ją suvoktumėte pajusdami vis didesnį artumą. Lėtai žingsniuodami trykštančio dykvietės viduryje fontano link, sugebėsime išgyventi tą stulbinantį įspūdį, tolygų staigaus slėpiningo smėlyno spindesio pajautai, – smėlyno, kuriame yra vienintelė gyvenimo šaltinio slėptuvė. Kad, perpratus tai, galima būtų susidraugauti su savo vaiku reikia rasti laiko ryšiui su juo. Deja, dabartiniai tėvai, kaip pastebėjo Lapė, dažnai pažinimui laiko neturi. Perka gaminius pas pardavėjus, nes jau nėra parduotuvėse draugų – žmonės jų neteko. Vaikas traktuojamas lyg įsibrovėlis, atimantis mūsų laiką, sveikatą, tuštinantis kišenę o ypač gadinantis nervus. Tuo tarpu laikas, kurį tėvai paaukoja savo Rožei, daro ją taip svarbią jų gyvenime. „Ką gi dar reikia daryti?“ – galime klausti kaip Mažasis Princas Lapės.

Ryšiams užmegzti reikia kantrybės, mat būtina supaprastinti žodinį bendravimo kelią, kadangi kalba – tai nesusipratimo šaltinis, o suaugusieji deja, niekuomet nesidomi svarbiausiais dalykais ir gilinasi į vaiko kūno kalbos mokslus.

Tačiau su vaiku galima užmegzti ryšius kontempliuojant, atveriant jam širdį, nes vien tik širdimi galima viską pažinti. Būtina mąstyti apie savo brangenybę, panašiai kaip Mažasis Princas mąstė apie nupieštą lape avinėlį. Kontempliuoti – tai ilgėliau mąstyti, tylint nuskęsti mintyse apie vaiką, apie tai, kad jis yra, ką jis reiškia, kaip atrodo, kaip laikosi, kaip auga, ko jam reikia, kaip galima juo rūpintis. Apie vaiko asmenybę mąstyti reikia iš vaikiško požiūrio perspektyvos į pasaulio paslaptį. Jis leis išvysti avinėlius pro medines dėžutes, būti vedamais fantazijos, svajonių, intuicijos, leis pajusti švelnumą atsiminus, kad tai, kas svarbiausia, slepiasi nuo žvilgsnio.

Galima paliudyti, kad kažkas spinduliuoja tyloje, nors nieko nematai ir negirdi. Tyloje galima išgirsti pradėto vaiko juoką ir verksmą, jo prašymus ir džiaugsmingus čiauškėjimus, jo meilingą šnabždesį, jo gyvenimo šakos šlamesį, jo gyvybės šventumą, kaip ir tą palaimingą jo artimųjų laiko šventumą. Tėvai, tyloje nusilenkę pradėto vaiko slėpiniui, gali pajusti jo gyvenimo grožį, jeigu jie nesusitelkia į savo bodėjimąsi, atsiskyrimą ar tyrimus, į negalavimus ir nėštumo nepatogumus.Tokie tėvai pasilenkia prie gražios gėlės, kuri pražysta jų šeimos darže, ir negali atsistebėti, kad ji be žodžių, šaukia: „Esu Grožio atvaizdas, kuris tapo Žodžiu“. Toks vaiko vystymosi grožis ir yra jo kalba. Mamos dubens tarpekliuose esančios prigimties ramybė nėra tylėjimas. Tai – gyvybės daina, tai – himnas apie meilę.

Norint suvokti toje kūno tyloje glūdintį slėpinį, būtina susikaupti, medituoti su vaiko esybe, būtina žiūrėti širdies akimis: mano gėlė yra kažkur ten, mano kūno viduje, mano žmonos dubens užkampėlyje, po mano marčios širdimi, apgaubia mane „savo kvapu ir švytėjimu“. Ji yra „nepakartojama gėlė“, išskyrus savo motinos planetą, ji „niekur daugiau pasaulyje neatsiranda“. Ir jei „pamilsi gėlę, kuri yra vienintelis egzempliorius tarp milijonų žvaigždžių“, tai galvodamas apie ją, jausdamas jos judesius, žiūrėdamas ultragarsinę nuotrauką, „jausiesi laimingas“. Kaip sakė Mažasis Princas: „Jei myli rožę, kuri gyvena žvaigždėje, tai žvelgimas į dangų pilnas saldėsio“. Panašiai kaip tas, kuris spindi palaimintos būklės moteryje ir yra joje esantis naujas gyvenimas. Ir kad galima būtų džiaugtis tos rožės grožiu ir galia arba gaivinančiu vandeniu, reikia šio gyvenimo stebuklo simbolių, kaip anksčiau minėta, reikia „ieškoti širdimi“, nes „akys aklos“. Jo reikia ieškoti tyloje, kantriai, nes tik taip „galėsi kiekvieną dieną pasislinkti truputėlį arčiau“ prie tiesos apie savo vaiką, save ir Dievą.

Dėl to kasdienio buvimo savimi, dėl to vaiko, kurį galime vadinti mažąja švente, visa diena įgauna kitą švytėjimą, persisunkia giedra laukimo nuotaika, suteikia jėgų, švelnina įtampą, džiugina širdį. Susitikimui su vaiku būtinas ir pasikartojantis ritmas. Nėštumo metu sukuriamas šių apeigų ritualas, turintis savo tvarką ir formas. „Tai reiškia, kad diena skiriasi nuo kitų dienų, valanda – nuo kitų valandų“. Tuomet, kai grįžtame „tiksliai tuo pačiu metu“, kai išsaugome tą patį apeigų ritualą, žinome „kurią valandą paruošti savo širdį“ vaikui. Lapė, aiškindama Mažajam Princui, kaip reikia ritualų ruošiant savo širdį susitikimui su draugu, sako, kad „jei ateidinėsi pavyzdingai ketvirtą po pusiaudienio, laimingas pasijusi jau nuo trečios. Ketvirtą būsi neramus ir pradėsi tikėti sužinojęs kainą, kokią priklauso užmokėti už laimę“. Įvairios ryšio su vaiku prieš gimimą formos „pažadina tą šulinį, ir pradedama dainuoti“. Dažniausiai tai tėvų pokalbiai su vaiku (balsu ar mintimis), vaiko asmenybės vizijos, teigiami mąstymai apie jį, dainavimas jam, grojimas instrumentu, muzikos klausymasis, jo priglaudimai jausmingai glostant, tartum prisiliečiant (prie akučių), jo supimas atokvėpiais ar judesiais, šokis su juo, bendri žaidimai, laiškai jam, atminimų užrašai, prenatalinio vystymosi albumas, jo įtraukimas į gamtos kontempliavimą, į dvasinius ir religinius išgyvenimus. Vaikas gali klausytis bendros tėvų dainos, jo kūnas leipsta nuo tėvų apsikabinimų, o širdutė šildosi tėvų jausmų saulėje. Nuo šio nuostabaus vitamino „M“, ugdosi vaiko žmogiškosios predispozicijos: pirmiausiai saugumas ir įsitvirtinimas, gebėjimas mylėti ir pasitikėti, emocijų stabilumas. Visos prenatalinės bendravimo formos vaikui yra kaip vanduo dykumoje Saint-Exupery knygos herojams. Vaikas visas savimi kalba: „Trokštu to vandens“, „duok man jo gerti“. Laukia ir ieško meilės išraiškų, ir kiekvienas bendravimas jam „pilnas saldėsio kaip šventinės dienos“. Ši meilė jam nėra vien tik „pagirdymas, bet visų pirma gėris širdžiai“, kadangi „gimė iš kelionės po žvaigždes, iš sutartinės dainos, iš pečių suglaudimo“.

Ir kiek šiame vaiko vystymosi etape tėvų su vaiku bendravimas yra meilės ryšiai, tiek jie turi abipusį veikimą. Kiek su kuo nors bendraujama, sykiu ir jis bendrauja. Ypač toks tėvų bendravimas su vaiku turi didelį poveikį patiems tėvams, jų gyvenimui. Laukiantys vaiko tėvai, o ypač motina, išgyvena su nieku nesulyginamus jausmus, sujaudinimus, atsaką į žinią – „juk tai neša brangenybių gausą“, tą „delikačiausią lobį žemėje“. Apie save, kaip apie pirmą vaiko namą, ji gali pasakyti: „Mano namas slepiasi manosios sielos gilumoje“. Lyginant pradėtą vaiką su Mažojo Princo Rože, galima kartu su knygos autoriumi pasakyti: „Ta Rožė spinduliuoja“… „kaip šviestuvas, net kai miega“. Artimiesiems, pirmiausia tėvui, privalu „gerai saugoti šviestuvą, nes užteks vieno vėjo pūstelėjimo ir jis užges“.

Tėvus su vaiku siejantys asmeniniai ryšiai tvirtina vaiko vystymąsi, o kartu emociškai bręsta ir tėvai. Meilė savo vaikui brandina jų pačių poreikius, sampratas, galimybes, planus, aspiracijas, gyvenimo prasmės pajautą. Jie pradeda matyti tai, ko anksčiau nepastebėdavo, atranda laiko tam, kas anksčiau jiems atrodė bereikšmis dalykas. Jie ugdo savo empatiją, intuiciją, bežodės komunikacijos formas, mokosi atpažinti motinos organizmo ir vaiko siunčiamus signalus. Atsiveria nauji žinių akiračiai. Tas bendrystės įrodymas – tai didžiulės bičiulystės su pradėtu vaiku vertė. Vaiko atsiradimas – asmeninių ryšių šansas, o draugystė su juo – to šanso realizavimo galimybė, pritaikymas prie atsiradusių gyvenimiškų problemų. Mažasis Princas su gailesčiu prisiminė savo ryšį su Rože: „Buvau per jaunas, kad mokėčiau ją mylėti“. Meilė – ne tik jausmas, tai visų pirma gebėjimas nesuskaičiuojamose mintyse priglausti mylimą asmenį, įsipareigojimas jo poreikiams. Tokio gebėjimo reikia nuolat mokytis, jį tobulinti, išreikšti įvairiomis formomis. Yra daug patarimų, kaip tėvams mokytis meilės kaip būtinos pareigos savo pradėtam vaikui, nes jis yra kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, ir eliminuoti nėštumo laiko negalima:

Būtina pritaikyti gyvenimo realijas ir priimti nuostatas atsižvelgiant į mus pasiekiančią informaciją: būtina koncentruotis į „dabar“ ir „šiandien“, o ne atidėlioti ateičiai.

Teik pirmenybę tam, kas svarbiausia.

Atmesk vargus ir nuoskaudas, atsiribok nuo visuomenėje vyraujančių konfliktų, galvok tik teigiamai, būk optimistas nepamiršk humoro jausmo, atsipalaiduok, atvirai atskleisk savo nuoskaudas, neramumus, gėrėkis malonių žmonių linkėjimais, nes jų nuoširdumas nuramins tave ir palytės dvasią.

Ieškok kitų paramos, stiprink ryšius su artimaisiais, pirmiausia su sutuoktiniu būk išmintinga, elegantiška, rūpinkis savo gera savijauta, naudokis tau teikiamomis paslaugomis, savo privilegijomis ir kitų pagalba, turtink savo gyvenimo sampratą, tobulink dvasinį gyvenimą.

Įtrauk ir vaiką į savo dvasinį ryšį su Dievu, tegul jis susitinka su Tuo, kuris yra jo gyvenimo Kūrėjas.

Amžių sandūroje matome liūdnus Vakarų kultūros reiškinius. Neįsiklausoma į prenatalinės medicinos ir psichologijos atradimus. Suaugusieji lieka akli ir kurti mokslo faktams, prisirišę prie nieko nereiškiančių skaičių ir tik „trūkčioja pečiais ir tau sako kad esi vaikas!“. Tokie suaugę „niekaip nesugeba savarankiškai ką nors suprasti ir apkartina gyvenimą vaikams“ – žmonėms su vaikišku atvirumu tiesai, tiems, kurie geba priimti tiesą be išankstinio nusiteikimo. Jei suaugę nesugebės suprasti šio reikalo esmės, tai darydami tvarką – išvalydami nepakartojamą gimdos turinį – smogs mirtiną smūgį Mažajam Princui.

Mūsų Žemės planetoje auga baisūs usnynai, kuriuos galima lyginti su Mažojo Princo planetos baobabais. Jų sėklos nematomos, jos leidžia nepastebimus stiebelius, kurie atrodo nekaltai. Supdamiesi vėjyje jie šnara: „kiekvienas vaikas turi būti tik norimas“, „neplanuoti vaikai yra nemylimi“, „į pasaulį turi ateiti tik mylimas vaikas“, „tėvai turi teisę į vaiką pagal savo norą“, „yra tokių gyvybių, kurios nevertos gyventi“. Žemė tiesiog nusėta tokiomis sėklomis, iš kurių dygsta šie stiebai. Juos reikia rauti mažus, nes vėliau iš jų išauga mirties baobabai (abortai pagal moters norą, vadinamieji selekciniai vaisių, turinčių įgimtų vystymosi defektų abortai, eutoanazija). Budėkime, nes šie stiebai užgoš ir prakiurdys savo šaknimis visą planetą, o jei bus „labai gausūs, gali suplėšyti ją į gabalus“. Dėl to reikia nuolat rauti mažus baobabų mirties stiebus, atskirti juos nuo rožių krūmų ir nepamiršti perspėjimo – „baobabų pavojus yra taip mažai žinomas, o rizika tokia didelė“, kad reikia saugoti kitus žmones „nuo pavojaus, kuris žiūri į akis mums visai jo nesuvokiant“ , ir šaukti kaip A. de Saint-Exzupery: „Vaikai! Saugokitės baobabų!“

Vertė Alina ŠAULAUSKIENĖ