2002 m., Nr. 11

Atgal

Zita KATKIENĖ

MAŽOJI COLIUKĖ GREITAI PŪS DVI GIMTADIENIO ŽVAKUTES

Gydytojų pažadėta para gyvenimo dabar, žiūrint į antrus metukus bebaigiančią Raselę Urbonaitę, atrodo neįtikėtinai. Guvi ir be galo judri mergytė tik smulkiomis kūno proporcijomis primena: gimė maža tad ir paaugo atitinkamai. Metukų vaikui nelabai prilygstanti ūgiu ir svoriu, Coliuke visoje Lietuvoje vadinama mergytė ir dvimečius bendraamžius lenkia nenuilstamu judrumu, noru bendrauti ir nesiliaujančiu čiauškėjimu.

Miniatiūrinė gyvybė gniaužė kvapą

Kai visas nerimas dėl Raselės gyvybės jau praeityje, kai atlėgo baimė dėl galimų vystymosi sutrikimų, Vygantas ir Janina Urbonai nė nedvejoja, kad jei ne Molėtų akušerė-ginekologė Zoja Racienė, laiku pastebėjusi motinos įsčiose septintą mėnesį nešiojamo vaikelio vystymosi sutrikimą, būtų pakakę paros, praleistos namuose, ir 36-erių metų moters iš Giedraičių kaimo Molėtų rajone nėštumą visi jau seniai būtų pamiršę.

Paklausiusi gydytojos patarimo Janina Urbonienė išvažiavo į Vilnių ir tą pačią 2000 metų gegužės 16 dieną buvo paguldyta į Vilniaus universiteto moterų kliniką. Po Cezario pjūvio operacijos pasaulį išvydo 450 gramus sverianti 28 cm ūgio mergaitė, tada daugelio lyginama su dviem varškės pakeliais. Gydytojai, pamena Janina, vaikščiojo užgniaužę kvapą ir laukė kiekvienos dienos, atsargiai mamai žadėdami, kad išgyvens parą, vėliau – tris, dešimt dienų.

Tėvai pirmiausia nusprendė, kad dukrytę, telpančią suaugusio žmogaus delne, būtina pakrikštyti. Mažai kaip rasos lašelis dukrai tėvai išrinko Rasos vardą, kunigas krikštijo mažąją katalikę Marijos vardu. Janina Urbonienė sakė, jog jai tada buvę labai svarbu, kad vaikelis būtų pakrikštytas, nes mintys apie jos netektį nepaleido nė akimirkai. Juk dukrytė neturėjo čiulpimo reflekso, o mama – pieno. Trapaus ir neįtikėtinai mažo organizmo funkcionavimas buvo palaikomas aparatūra ir medicininėmis procedūromis.

Netrukus mažoji naujagimė buvo perkelta į Santariškių Neontologijos kliniką.

„Pirmiausia pagalvoji – tikras Dievo stebuklas. Bet jis nebūtų įvykęs be daugybės atsidavusių žmonių pastangų“, – jau vėliau pasakys VU docentė neonatologė Nijolė Drazdienė, o tuomet viltinga kova už Rasytės gyvybę dar tik prasidėjo. Kai ji išgyveno mėnesį, mama suprato, kad dukrytė gyvens. Trijų su puse mėnesių mergytei operuota akių tinklainė dėl neišnešiotų naujagimių retinopatijos. Po operacijos mamai teko išgirsti visokių prognozių: gali visiškai nematyti, gali tekti nešioti akinukus, o gal net ir viskas būsią gerai.

Pirmieji metai – sunkiausi

Išgyvenusi klinikoje iki keturių mėnesių ir sverdama 2750 gramų, Rasa Urbonaitė buvo išleista namo. Tėvai su tokiu mažu vaikeliu pabijojo grįžti į Giedraičių kaimą, kur dar kelio gabalas iki Molėtų ir gali būti sunku sulaukti gydytojų pagalbos. Tuomet Vyganto tėvai, Rasos seneliai, pasiūlė šeimai važiuoti į Šiaulius ir įsikurti jų bute.

Nuo tada mažoji Coliukė yra šiaulietė. Jos sveikata rūpinasi ne tik Vilniaus neonatologijos klinikos gydytojai, bet ir Šiaulių medikai.

Pasak Janinos Urbonienės, pradžioje baimės būta daug. Juk iki pusės metukų mergytė net nepasituštindavo be klizmutės, tad mitybai teko skirti ypatingą dėmesį.

„Įgimtas gyvybingumas padėjo Raselei išgyventi. Mano pieno skonio duktė nepažįsta. Tikriausiai dėl baimės, nerimo jo taip ir neatsirado. Buvau girdėjusi, jog yra mišiniai, kurie labai tiktų mūsų mergytei, bet vis pagalvodavau, kad jais savo vaikus gali maitinti tik pasiturintys tėvai“, – prisimenė Coliukės mama. Tačiau ir šįsyk viskas išsisprendė kuo palankiausiai. Gydytojos Nijolės Drazdienės iniciatyva, Raselę nemokamais mišinukais ėmėsi aprūpinti personalinė Artūro Daunoravičiaus įmonė „Nukas“.

Gydytoja konsultantė Janina Tartilienė akylai kas mėnesį stebėjo Raselės fizinę ir psichinę raidą, rašė valgiaraščius pagal jos amžių, pomėgius, apetitą ir sveikatos būklę. Be to, nuolat buvo bendraujama su Šiaulių medikais – Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro Vaikų skyriaus vedėja M. Dabašinskiene, apylinkės gydytoja R. Januškiene. Raselės sveikata kas 3–4 mėnesiai buvo tikrinama Vilniaus respublikinės universitetinės vaikų ligoninės konsultacijų kabinete.

Dabar bebaigiančiai antruosius gyvenimo metus Rasytei, firma „Nukas“ kas mėnesį skiria maisto beveik už 600 litų.

„Būdama metukų Rasytė svėrė 6 kg ir ūgtelėjo iki 63 cm. Vadinasi, per metus jos svoris padidėjo 13,3 karto. Kai tuo tarpu laiku gimusių vaikų svoris tik patrigubėja. Ir nors iki bendraamžių jai dar toli, tačiau akivaizdžiai matyti, kad kuo mažesnis kūdikis gimsta, tuo sparčiau vejasi bendraamžius”, – apie savo mažąją pacientę pasakojo gydytoja J. Tartilienė.

Rasytė ruošiasi į darželį

Tėvai ir brolis Tomas, nuo šio rudens pradėjęs lankyti mokyklą ir gyventi Šiauliuose, puikiai moka Rasytės žodyną, kuriame jau pakankamai daug nepažįstamiems sunkiai suprantamų žodžių. Mylimiausias brolis –„Tiane“, mėgiamiausi blynai – „bliamu“.

Palydėdama kiekvieną veiksmą, Rasytė nenuilsdama sukasi po namus: tai ir supa mylimą lėlę, tai vos pakeldama, bet iš visų jėgų nešioja pagalvėlę. Nematant ji atsiveda brolį Tomą, o po sekundės jau sėdi ant tėčio pečių. Broliui ruošiant pamokas, sesutė be vargo įsitaiso ant jo kelių.

„Ir visą dieną šitaip sukasi, eina kaip vijurkas“, – paaiškina mama neatsistebintiems mergaitės gyvybingumu.

Tėvai nė nedvejoja, jog ir masažistų, ir kineziterapeutų pagalbos prireikė daug mažiau vien dėl to, kad mergaitė labai daug juda, taip pati išmankštindama kiekvieną raumenėlį. Pietų miegui prigula tik trumpam ir tik kartą, bet užtat naktį miega ramiai. Sausio mėnesį Rasytė keliavo pas okulistą. Vaikų akių ligų gydytoja Daiva Šidlauskaitė ištyrė regėjimą ir nusprendė, kad mergytei būtini akiniai. O kai akinukai buvo nupirkti, visų nuostabai Rasytė be jokio priešiškumo mielai juos užsideda. Dėl regos sutrikimų rudeniop Rasytę pradės vedžioti į P. Avižonio regos centrą. Darželyje, tėvų manymu, jų mažoji nepražus, nes bendraamžių draugystės jai nepaprastai stinga.