2002 m., Nr. 12

Atgal

NUOMONĖS

Rasa DAMBRAVIENĖ

Liberalusis Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas

Pirmą kartą Lietuvoje parengtas Dirbtinio apvaisinimo įstatymas sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Spaudoje pasirodė vienašališkos arba diskusinės publikacijos, televizijoje pamatėme keletą įdomių ir provokuojančių laidų. Lietuvos Vyskupų Konferencijos įsteigtas Lietuvos šeimos centras bei Leidybos ir informacijos centras „Už gyvybę“ inicijavo parašų rinkimą, kad gautų teisę pateikti Seimui svarstyti alternatyvų įstatymo projektą. Į Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę, prašydami nepritarti šiam projektui, kreipėsi įvairių organizacijų atstovai. Visuomenės nuomonė suskilo. Vieni prieštarauja dirbtiniam apvaisinimui mėgintuvėlyje, kiti jam pritaria. Tačiau keliolika visai atsitiktinai apklaustų žmonių, palaikančių dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje idėją, sutriko, kai buvo paklausti, ar pritartų, kad šią procedūrą nevaisingoms šeimoms finansuotų Ligonių kasos. Dauguma jų sakė, kad už tai turėtų mokėti patys tėvai. Tai rodo, kad didžioji visuomenės dalis šia problema ir domisi tik dėl finansinių niuansų, o ypač dabar, kai nuskurdusios Ligonių kasos atsidūrė dėmesio centre ir kai ligoniai negali gauti jiems priklausančių medikamentų, tyrimų ar paslaugų. Tačiau, kalbant apie Dirbtinio apvaisinimo projektą, ne pinigai svarbiausia. Tai įstatymas, susijęs su žmogaus gyvybe labiau nei bet kuris iki šiol priimtas. Kiek jis yra ir gali būti moralus, teisingas ir nepažeidžiantis tos pačios gyvybės teisių? Apie tai savo nuomonę išsakė kunigas, bioetikos dr. Andrius NARBEKOVAS, Lietuvos etinės kultūros draugijos „Ethos“ prezidentas, filosofas Krescencijus STOŠKUS, Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų gydytojas Gerimantas ČERKAUSKAS.

Andrius NARBEKOVAS: „Vaikas negali tapti gydymo priemone“. Nepaisant didžiulio mokslo potencialo, pripažįstame, kad ir pačios primityviausios gyvybės žmogus sukurti negali. Gyvybė pranoksta materiją ir žmogaus galias. Nereikia būti tikinčiu žmogumi, kad ši tiesa būtų priimama, nes visais laikais žmogus į kiekvieną gyvybę žvelgė kaip į šventą, kylančią ne iš pasaulio. Žmogaus gyvybė yra dar ypatingesnė, nes žmogus išsiskiria iš visų kitų gyvų organizmų. Tai leidžia daryti išvadą, kad žmogus yra daugiau nei tik gyvūnas: tik žmogus yra protingas, nes jis vienintelis suvokia savo veiksmų tikslingumą, suvokia ką daro, ir tik žmogus yra laisvas, nes nėra įkalintas instinktų. Šios tik žmogui būdingos savybės leidžia daryti loginę išvadą, kad žmogus turi kažką daugiau. Kitaip sakant, žmogus yra neatsiejamas kūno ir dvasios junginys. Kūno gyvybė yra sudėtinė žmogaus asmens dalis. Todėl negali būti žmogaus gyvybės, jei nėra paties žmogaus. Šiandienos genetika ir kiti mokslai patvirtino tiesą, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento, kada susidaro unikali žmogiška būtybė tik su jai būdinga genetine informacija. Tai kodėl kai kuriems sunku padaryti loginę išvadą ir pasakyti: jei žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo, tai nuo to momento atsiranda ir žmogus?
Žmonės, teigiantys, kad embrionas dar nėra žmogus, arba nesupranta mokslo, arba yra suinteresuoti šią tiesą paneigti. Kai tai teigia gydytojai, peršasi antroji prielaida. Sakyti, kad embrionas dar nėra žmogus, yra patogu. Mat jei nėra žmogaus, tai nėra ir žmogaus teisių pažeidimo. Tuomet embrioną „galima“ sunaikinti, išmesti, užšaldyti ir atšildyti, išsiurbti, susmulkinti ir išgramdyti. Gydytojas (nors čia netinka šis šventas žodis, nes nieko bendra neturi su gydymu), darydamas abortą 12 sav. nėščiai moteriai, mato visiškai susiformavusį negimusio vaikelio kūną, kurį gabalais, be jokio nuskausminimo vaikui, išplėšia iš gimdos, gali pasakyti net vaiko lytį, čia pat teigia, jog tai dar ne žmogus. Nereikia 12 sav., kad įsitikintum embriono žmogiškumu, nes negimusio vaikelio širdis ima plakti jau 18-tą jo gyvenimo dieną. Tačiau moteriai nepasakoma ši tiesa. Jai netgi meluojama, įteigiant, jog dar nereikia aborto, pakaks „išvalymo“, „atsiurbimo“ arba tik „mikroaborto“. Taip apgaunamos moterys, kurios iš esmės abortui nepritaria.
Tikrai nėra sveikos logikos ir nuoseklumo, kada tie patys gydytojai kovoja su vaisingumu ir sykiu imasi nevaisingumo „gydymo“. Nesuvokiama, kad žudantys negimusius vaikus, skiriantys kontraceptikus kartu „kuria gyvybę“.
Žinoma, kad nevaisingumas nebūtinai yra kontracepcijos ar aborto padarinys. Nevaisingumas gali atsirasti po persirgtų uždegiminių ligų, kada atsiranda kiaušintakių nepraeinamumas, pakitimų gimdoje. Nevaisingumą gali lemti įvairios endokrininės ligos, bet vėlgi nevaisingumas yra padarinys. Būtų galima paminėti ir kitas nevaisingumo priežastis, tačiau akivaizdu, kad, norint pašalinti padarinius, visų pirma reikia pašalinti priežastis (deja, peršasi išvada, kad tai daugeliui nenaudinga). Kad žmogus būtų vaisingas, reikia gydyti ligas, chirurgiškai atgauti kiaušintakių praeinamumą. Tuo tarpu po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje moteris lieka nevaisinga. Todėl šis metodas tikrai nėra nevaisingumo gydymas. Dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje kaina labai didelė, nes vienas bandymas kainuoja 8–10 tūkstančių litų. Kad gimtų vienas vaikas, reikia kelių bandymų, todėl ši suma išauga kelis kartus. Be to, net ir tokiais atvejais apvaisinimas gali būti ir dažnai būna nesėkmingas, nors už nesėkmingus bandymus pinigai negrąžinami. Reikalauti, kad tai būtų apmokama iš ligonių kasų neteisinga. Žmonės 4 metus laukia klubo sąnario pakeitimo operacijos, negali nusipirkti gyvybiškai svarbių vaistų, nes ligonių kasos yra neturtingos. Nevaisingumo problemų turinčius žmones reikia gydyti, šalinant nevaisingumo priežastis: medikamentais, chirurginėmis operacijomis. Būtent už jas turėtų apmokėti ligonių kasos, bet ne už dirbtinį apvaisinimą. Jei vaisingumas neatsistato, ir sutuoktiniai negali susilaukti savo genetinių vaikų, tuomet yra įsivaikinimo galimybė, už kurią mokėti nereikia.

Vaikas negali tapti gydymo priemone. Apskritai vaikas, kaip atskiras asmuo, niekada negali būti priemonė, ir niekas neturi teisės jo „turėti“. Vaikas – dovana, o ne produktas, kurį būtų galima pirkti, parduoti, iškeisti ar padovanoti. Jei įstatymo projekte kalbama apie embrionų „donorystę“ (šis žodis čia netinka, nes šitame versle ne dovanojama, bet parduodama), tuomet įteisinti reikėtų ir vaikų pardavimą: juk, įsigijusi tokį embrioną, pora pagimdys kitų tėvų genetinį vaiką.
Įteisinus „donorinių“ lytinių ląstelių panaudojimą, santuoka kaip dviejų asmenų vienybė bus pažeidžiama. Įstatymo projekte netgi numatytas vienišų moterų apvaisinimas. Tuomet vaikas iš anksto būtų pasmerktas būti našlaičiu, o visi tarptautiniai vaiko teisių dokumentai sako, kad vaiko prigimtinė teisė yra gimti santuokoje ir žinoti savo genetinius tėvus. Ar neatsitiks taip, kad užaugęs vaikas paduos motiną į teismą, jog ji savanaudiškai pasielgė ir pažeidė pamatines jo teises?
Vaikai, pradėti naudojant donorines ląsteles, neturės teisės žinoti, kas yra jų genetiniai tėvai, nes įstatymo projekte tai draudžiama. Nesunku suvokti kodėl. „Donorai“ bijo atsakomybės už savo vaikus ir iš to išplaukiančių teisinių pasekmių.
Įteisinus „donorinių“ lytinių ląstelių panaudojimą, iškiltų ne tik psichologinių, teisinių, socialinių, bet ir medicininių problemų. Ką reiškia tokioje mažoje šalyje moteris apvaisinti tų pačių „donorų“ lytinėmis ląstelėmis? Nežinodami, kas yra jų tėvai, tuoksis broliai ir seserys. Neišvengsime kraujomaišos, kurios medicininiai padariniai žmonėms yra žinomi nuo seno ir apibrėžti įstatymų.

Kad dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje, naudojant donorines lytines ląsteles, arba vienišų moterų apvaisinimas daugeliui atsakingai mąstančių žmonių yra nepriimtinas – akivaizdu. Tačiau ką daryti, kai sutuoktiniai negali natūraliu būdu susilaukti vaiko? Ar jiems galima padėti? Bažnyčia visada pabrėžia, kad ji yra ne prieš dirbtinį apvaisinimą apskritai, bet prieš dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje. Yra ne vienas dirbtinio apvaisinimo metodas, kuris nepažeidžia nei santuokos, nei vaiko teisių. Vienas iš dirbtinio apvaisinimo būdų, kai kiaušinėlis yra dirbtinai perkeliamas už kliūties kiaušintakyje, kad galėtų ten susitikti su spermatozoidu, kuris natūralaus santuokinio lytinio akto metu patenka į moters lytinius takus. Šis būdas patikimesnis nei apvaisinimas mėgintuvėlyje ir, kas dar svarbiau, nepažeidžiamos niekieno teisės: apvaisinimas įvyksta motinos organizme, kūdikis yra genetinis savo tėvų vaikas, nors ir išvydo pasaulį pasitelkus dirbtinio apvaisinimo metodą.
Kai sutuoktinių lytinės ląstelės apvaisinamos mėgintuvėlyje, iškyla daug etinių, moralinių, medicininių klausimų. Kad būtų geresni rezultatai (geriausiose pasaulio klinikose sėkmingi būna apie 15 proc.), yra apvaisinama daugiau kiaušialąsčių (maždaug 8–10). Tam hormonais stimuliuojamos kiaušidės. Jos labai padidėja ir subrandina keletą kiaušinėlių. Natūralaus apvaisinimo metu daug spermatozoidų žūsta, o tikslą pasiekia pačios sveikiausios lytinės ląstelės. Taigi vyksta natūrali lytinių ląstelių atranka, ir galima tikėtis geresnio rezultato. Net ir paprastas ūkininkas žino, kaip svarbi yra sėklos kokybė geresniam derliui gauti. Laboratorinėmis sąlygomis apvaisinime dalyvauja arčiausiai esančios atsitiktinės ląstelės.
Kadangi gaunami keli embrionai, ir jų visų negalima sukelti į gimdą, atsiranda vadinamieji „atliekami“ embrionai. Jų likimas yra dvejopas: vieni tiesiog išmetami, kiti – užšaldomi (embrionus numatoma laikyti 5 metus, po to jie bus sunaikinti arba įkelti į gimdą. Juokaujama, kad visose ekonomiškai stipriose šalyse žmonės nevalgo šaldytos mėsos, išskyrus kai kuriuos kraštus ir zoologijos sodų žvėris, nes įrodyta, kad tokia mėsa praranda maistines savybes. O ką tuomet galvoti apie galimus pakitimus embrione, gyvame žmogaus organizme, kai jis penkerius metus bus šaldomas? Pagaliau tą tiesą, neįvardydami tiesiai, pripažįsta ir įstatymo rengėjai, nustatę 5 m. terminą. Juk jei šaldymas „nekenkia“ penkerius metus, kodėl jis turėtų kenkti šeštais ar septintais metais? Ir be embrionų šaldymo vaikai, gimę dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje būdu, remiantis Australijoje kovo mėn. pateiktais duomenimis, du kartus dažniau apsigimsta ir gimsta mažesnio svorio nei natūraliai pradėti ir pagimdyti vaikai. Tėvai, kurie nori „turėti“ vaiką, visų pirma turėtų pagalvoti ne apie save, bet apie pačius vaikus, jų fizinę ir dvasinę sveikatą.
Kad apvaisinimo procedūra būtų sėkmingesnė, į gimdą yra įkeliami keli embrionai, nes ne visi įsitvirtina. Tačiau jei įsitvirtina visi, tarkim 5 embrionai, iškyla grėsmė jiems ir pačiai motinai. Tokia situacija, dirbtinio apvaisinimo terminais kalbant, yra vadinama „komplikacija“. Tada yra daroma „vaisiaus redukcija“, o tai ne kas kita, kaip abortas, nes sunaikinami 2 ar 3 embrionai, kad likusieji galėtų toliau vystytis.
Akivaizdžiai matyti, kad visa dirbtinio pvaisinimo mėgintuvėlyje procedūra, kurios metu sunaikinama daug embrionų, moraline prasme yra blogiau už abortą, kai sunaikinamas vienas embrionas. Kai dirbtinio apvaisinimo klinikų savininkai rodo gimusių vaikų nuotraukas, negalime nesidžiaugti tais besišypsančiais vaikučiais, bet reikėtų rodyti ir šimtus nuotraukų negimusių vaikų, atsidūrusių šiukšlių kibire. Pasakymas, kad ir gamtoje ne visi pradėti kūdikiai gimsta, nėra pasiteisinimas. Moraliai žmogus atsako ne už tai, kas įvyksta natūraliai, bet už tai, ką jis pats suvokdamas ir būdamas laisvas padaro. Negalima gretinti persileidimo ir embriono sunaikinimo, kai jis išimamas iš gimdos aborto metu arba išmetamas iš mėgintuvėlio. Remiantis tokia pačia „logika“ galima pateisinti ir žmonių žudymą, nes juk natūraliai žmonės irgi miršta.
Kituose kraštuose, pvz., Vokietijoje, yra draudžiama apvaisinti daugiau nei dvi kiaušialąstes, abu embrionai privalo būti įkeliami į gimdą, kad nebūtų „atliekamų“ embrionų. Yra draudžiama embrionus užšaldyti arba kokiu nors būdu manipuliuoti žmogaus embrionu.

Mūsų šalyje būtinas embriono apsaugos įstatymas, kad būtų gerbiamos ir pripažįstamos visų žmonių vienodos teisės, ir ypač vienoda teisė į gyvenimą. Kaimyninėje Lenkijoje nuo 1993 m. yra priimtas gyvybę saugantis įstatymas. To gyvybiškai reikia ir Lietuvai, kuri yra mirštanti valstybė tikrąja to žodžio prasme. Visi privalome jausti atsakomybę už kiekvieno žmogaus gyvybę, ypač už tai turi būti atsakingi politikai, kurie dalyvauja įstatymų leidyboje ir yra įgalioti stoti gyvybės pusėn.

Krescencijus STOŠKUS: „Šis projektas – tikras akibrokštas“.
Pirma, čia užkliudomi žmogaus prigimties, jo būties, teisės gyventi, socialinių ryšių formavimo, šeimos pagrindai, apie kuriuos rengėjai, matyt, labai mažai tenusimano. Dėl to projektas šaukte šaukiasi išsamių antropologinių, etnologinių, filosofinių, teologinių, sociologinių bei psichologinių diskusijų ir atitinkamų ekspertizių. Čia neįmanoma prisidengti įprastu motyvu, kad panašių įstatymų yra kai kuriuose Vakarų kraštuose: tokie įstatymai priimami tik po ilgų debatų ir neignoruojant šalies tradicijų.
Antra, kad toks projektas būtų tinkamai apsvarstytas, tam turėtų būti parengta ir pati visuomenė: ji turi žinoti visus argumentus „už“ ir „prieš“. Ji turi būti informuota, kokias galimybes šis įstatymas atveria ir kokie galimi nepageidautini padariniai. Akivaizdu, kad ideologija, kuria motyvuojamas šio įstatymo projektas, yra patraukli: padėti nevaisingoms šeimoms. Bet jo turinys pragmatiškas – atlapoti duris naujam verslui, kurio padariniai tik pagilintų šeimos krizę. Ar čia nėra tas įprastas atvejis, kai mokslas susivienija su verslu, kad priverstų politikus įteisinti savo beatodairišką veikimą? Tokiu atveju niekas nesusimąsto apie to veikimo padarinius. Iš pradžių sukuriama pasiūla, o paskui stimuliuojama paklausa; trumpai sakant, dar viena sritis įpinama į uždarą vartotojų visuomenės ratą. Ir tai visuomenei šitai patinka: ji gauna galimybę įsigyti dar vieną prekių rūšį. Kas nenorės įsigyti vaikų taip pat lengvai, kaip įsigyjami džinsai, automobiliai arba žaisliniai šuniukai?
Mano akimis žiūrint, pateiktas projektas įteisina ir pateisina šeimos irimą, sudaiktinimą, jos pavertimą paprastų manipuliacijų objektu. Ar jis neina prieš tai, prieš ką buvo sukilusi visa progresyvioji 20 a. mintis? Argi projekto autoriams nežinoma, kad fundamentalių žmogaus vertybių pažeidimai diskreditavo šio amžiaus mokslo pretenzijas veikti nevaržomai, t. y. nesiskaitant su etikos normomis?
Trečia, pats šio Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas yra nenuoseklus, prieštaringas ir neturintis aiškių principų. Antai 1 str. 2 dalis reikalauja, kad „visi klausimai, susiję su moters dirbtiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami teikiant prioritetą būsimo vaiko interesams“, bet toliau įstatyme su šiuo reikalavimu niekur (išskyrus 15 str. 2 dalies nepriklausomybę nuo donoro) nesiskaitoma. Pirmiausia smarkiai pažeidžiama vaiko teisė turėti tikrą tėvą ir tikrą motiną. Ir patys asmenys – tėvas ir motina – paverčiami paprastais raštiškos sutarties kontragentais, atsitiktinai tesusiejamais su vaiko gyvenimu. O jeigu įteisinama biologiškai svetimų žmonių tėvystė, tai kam reikalingas 9 str., draudžiantis surogaciją, t. y. sutartimi atsisakyti motinystės teisių į savo pagimdytą kūdikį. Paradoksaliausia, kad šis draudimas grindžiamas „gera morale“! Tik niekaip neįmanoma suprasti, kodėl tikrų tėvų teisės atėmimas nepažeidžia moralės, o atskiras jo atvejis – sutartinio užsakymo įvykdymas – ją pažeidžia. Nemažiau keistai atrodo 4 str. 1 dalies reikalavimas, kad santuokoje esančiai moteriai „dirbtinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik mediciniškai patvirtinus moters… nevaisingumą ir kai jo negalima išgydyti jokiais kitais metodais“, o nesančiai santuokoje gali būti atliekamas vien „jos prašymu“. Kas tai? Diskriminacija ar neatsakingiausias skatinimas nekurti šeimų? Taip gali rašyti tik tie, kurie patys nėra gyvenę normalioje šeimoje ir yra įsitikinę, kad šeima – istorinė „atgyvena“, kaip buvo sakoma sovietmečiu. Bet tikriausiai priežastis kita: tai ciniškas tarnavimas verslo ir mokslo galiai. Tokiais atvejais nekalbama nei apie principus, nei apie atsakomybę. Tiesiog gyvenama šia diena, ir viskas.

Gerimantas ČERKAUSKAS: „Valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio prevencijai, o ne gydymui“.
Kiekvienoje visuomenėje yra 7–15 proc. nevaisingų šeimų, negalinčių natūraliai susilaukti palikuonių. Nevaisingumo priežastys kiekvienoje visuomenėje taip pat labai skirtingos. Vienur dominuoja genetinės priežastys, kitur – imunologinės ligos, dar kitur – lytiniu keliu plintančios ligos. Lietuvoje tos priežastys taip pat įvairios, ir sunku nustatyti pagrindines. LR sveikatos ministerijos ir ligonių kasų turima gydymo įstaigų statistika atspindi gydomų ligonių diagnozes, gydymo kainą, bet ne priežastis. Teigiama, kad Lietuvoje yra 50 tūkst. nevaisingų šeimų, tačiau šis skaičius diskutuotinas ir labai apytikris, nes:
a) labai išsamių ir plačių medicininių ir sociologinių tyrimų nėra atlikta apskritai,
b) nevaisingumo problema gali būti apibrėžiama skirtingai: visiškas nevaisingumas, vaisingumo sutrikimas, pirminis nevaisingumas, antrinis nevaisingumas ir pan. Jeigu skaičiuosime vaisingumo sutrikimų turinčias šeimas, be abejo, jų bus daugiau. Tačiau ne visoms reikės gydymo, o dirbtinio apvaisinimo prireiks tik kai kurioms. Jeigu skaičiuosime tik visiškai nevaisingus vyrus ar moteris, šie skaičiai bus gerokai mažesni.
Nevaisingumo statistikai įtakos turi tokios problemos kaip lytiniu keliu plintančios ligos ir didelis abortų skaičius, netiesiogiai ir hormoninė kontracepcija. Yra pasirodę pranešimų, kad moterys, kurių mamos vartojo hormoninius kontraceptikus, dažniau gydomos dėl gresiančio nėštumo nutrūkimo. Kaip kovojama šiandien su lytiniu keliu plintančiomis ligomis, kurių, beje, daugėja? Dažniausiai gydytojas apsiriboja gydymo skyrimu. Neretai nesistengiama išsiaiškinti, kas yra ligos pirminis platintojas, kaip kad turėtų būti daroma gydant lytiškai plintančias ligas. Geriausiu atveju skiriamas gydymas artimiausiam partneriui. Akivaizdu, kad to maža. Tačiau pastaruoju metu gydytojai nesuinteresuoti dirbti kitaip. Jie nėra materialiai skatinami bandyti aiškintis, kas sudaro užsikrėtusių žmonių grandinę. Maža to, naikinami venerologiniai dispanseriai, šioms ligoms skiriamas vis mažesnis valstybės dėmesys ir finansavimas. Užuot kūrus prevencines minimų ligų programas ir joms skyrus lėšų, vėliau labai brangiais gydomi šių ligų padariniai. Vienas iš jų – nevaisingos šeimos. Patikslinu, net iki ketvirtadalio visų vyrų ir moterų nevaisingumo priežastis – lytiškai plintančios ligos, tokios kaip gonorėja ir chlamidiozė.
Tačiau prevencinės programos – ne vien medikų reikalas ir problema. Tai valstybės vykdoma politika. Pavyzdžiui, Švedijoje ir Danijoje, kur medicina valstybės rankose, vykdomos plačios lytiškai santykiaujant plintančių ligų prevencijos programos, ir šių ligų yra labai sumažėję. Tai naudinga tos pačios valstybės kišenei, nes įveikus priežastis, nereikės daug brangiau gydyti padarinių. Jungtinėse Amerikos Valstijose medicina privačiose rankose, prevencijos programos vykdomos ne taip veiksmingai, sergamumas didesnis. Lietuvoje pamiršta profilaktika, o medikai, nesigilindami į priežastis, gydo padarinius. Gydo ir nevaisingumą. Pasidarė lengviau ir tarsi logiškiau išsikovoti, kad būtų finansuojamas gydymas, užuot galvojus apie profilaktiką, kurios niekas nefinansuoja. Tačiau, mano nuomone, valstybinė medicina turėtų būti suinteresuota remti prevencines programas, o ne sudėtingas technologijas, skirtas pavieniams ligoniams gydyti. Dabar vyksta atvirkštiniai procesai. Kuriasi privačios klinikos, siūlančios brangias technologijas (ir tai yra puiku) ir norinčios, kad jas finansuotų valstybė. Išnaudotų lėšų ir veiksmingumo santykis taip pat dar labai nedidelis – vos 20 proc. sėkmingų pastojimų. Ar valstybei tai apsimoka? Ar ne geriau būtų tuos pinigus skirti paauglių lytiniam švietimui, venerologiniams dispanseriams ir profilaktikai?
Keletą žodžių tarsiu ir apie tų pačių vaisingumo klinikų propaguojamą hormoninę kontracepciją. Žinoma, pati savaime ji nėra nevaisingumo priežastis, tačiau būtent nuo jos prasideda grandinė, kuri vėliau, jau sukūrus šeimą, gali privesti prie nevaisingumo. Juk kontracepcija atpalaiduoja nuo atsakomybės ir baimės pastoti, vadinasi, yra tikimybė, kad daugėja partnerių, o kartu ir galimybė užsikrėsti kokia nors liga, turinčia įtakos vaisingumui. Pagaliau tie patys paaugliai lytinį gyvenimą pradeda vis anksčiau, neatsakingiau, o toks gyvenimo būdas veda prie to, kad šiandien vis daugiau žmonių serga lytinėmis ligomis. Būtent tokio gyvenimo būdo padariniai yra šiandienės diskusijos objektas.