2002 m., Nr. 12

Atgal

NUOMONĖS

Asta PETRAITYTĖ

Katalikų Bažnyčios požiūris į dirbtinį apvaisinimą

Viena iš gana dažnai Lietuvos žiniasklaidoje aptariamų temų yra dirbtinis apvaisinimas. Jau daugiau kaip pora metų dienraščiuose ir moterims bei šeimoms skirtuose žurnaluose kartkartėmis pasirodo pasakojimų apie poras, dirbtinio apvaisinimo pagalba susilaukusias vaikų. Šiose publikacijose beveik be išimčių dirbtinis apvaisinimas pristatomas kaip pažangi nevaisingumo gydymo technologija ir bene vienintelė priemonė padėti nevaisingoms poroms turėti palikuonių. Straipsniuose neužmirštama paminėti, kad „atsilikėlė ir tamsi“ Bažnyčia, deja, nepritaria šioms „pažangioms technologijoms“ ir atseit prieštarauja pati sau, neleisdama poroms, bet kokia kaina trokštančioms vaikų, jų įsigyti. Žinoma, tikrojo Bažnyčios mokymo šiuo klausimu visai nesirūpinama atskleisti. Veikiau priešingai – pasistengiama, kad jis žmonėms liktų nežinomas.
Teigiamai apie dirbtinį apvaisinimą atsiliepiančių publikacijų gausa atspindi:
a) tam tikrus vertybinius pokyčius visuomenėje – didėjantį vartotojiškumą, utilitarizmą, pasitikėjimą technologijomis ir t. t.;
b) kai kurių farmacijos kompanijų, medikų, politikų bei visuomenės komunikavimo priemonių darbuotojų finansinį suinteresuotumą dirbtinio apvaisinimo propagavimu ir įteisinimu. Tam tikrų sluoksnių suinteresuotumą rodo ir itin liberalus Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas.
I. Skirtingų požiūrių į dirbtinį
apvaisinimą ištakos – skirtingos
žmogaus pašaukimo sampratos

Prieš apžvelgiant Bažnyčios požiūrį į dirbtinį apvaisinimą, jo priimtinumą moraliniu požiūriu, derėtų trumpai apibūdinti Bažnyčios mokymą apie žmogaus asmenį, jo lytiškumą bei pašaukimą, nes būtent visiškai skirtingos žmogaus asmens, jo gyvybės vertės, lytiškumo bei pašaukimo sampratos lemia skirtingus požiūrius į dirbtinį apvaisinimą.

1. „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26)
Bažnyčios mokymas apie nelygstamą žmogaus asmens vertę remiasi Apreiškimu. Ypač reikšmingos Pradžios knygos 1 skyriaus 26–28 eilutės: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą <…> vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: ‘Būkite vaisingi ir dauginkitės <…>“.
Pradžios knygos 1 skyriaus 26–28 eilutėse atskleidžiamos pamatinės krikščioniškosios antropologijos tiesos: žmogus yra Dievo norėtas dėl jo paties, negana to – sukurtas kaip Jo paveikslas ir panašumas, kaip kūno ir sielos vienybė, kaip lytinė būtybė – vyras ar moteris. Žmogaus vaisingumas – tai Dievo dovana jam, drauge tai ir panašumas į Dievą Kūrėją. Taip pat nusakoma Dievo žmogui duota galia ir užduotis – būti Jo paveikslu, Jo atvaizdu:
a) užimant iškilią vietą kūrinijoje. Žmogus yra jos „valdovas“, turįs su meile (panašiai kaip Dievas) ja rūpintis.
b) bendradarbiaujant su Dievu, kuris jį užkalbino, pašaukė ir kviečia su meile, laisvai bei atsakingai sykiu veikti.
c) bendraujant su kitais žmonėmis. Žmogaus santykis su kitais turi būti meilė. Būdamas Dievo paveikslas žmogus neturi teisės žudyti kito žmogaus, kuris irgi yra Dievo paveikslas (plg. Pr 9, 6).
Buvimas Dievo paveikslu įpareigoja mylėti kitą kaip save (plg. Kun 19, 18).
d) išlaikant tinkamą santykį su savimi – meilę sau, savigarbą, elgesį, atitinkantį Dievo paveikslo orumą.
Taigi šioje Šventojo Rašto vietoje nusakoma, kas yra žmogus, koks jo tikslas. Tačiau tai nėra statiškas teologinis teiginys. Jis žadina atvirumą, atsivertimą, atsakomybę, kviečia žmogų veikti, panašėti į Dievą, visa kuo būti Jo atspindžiu. Naujajame Testamente pats Kristus yra tobulas Dievo paveikslas ir panašumas.

2. Perduoti Dievo paveikslą ir panašumą
Jau kalbėjome, kad žmogaus tinkamas santykis su Kūrėju ir kitais žmonėmis yra meilė, atspindinti žmogaus, kaip Dievo paveikslo, prigimtį ir tikslą. Meilei būdingi keturi požymiai: meilė yra žmogiška (juslinė ir dvasinė), visa apimanti, ištikima ir vaisinga1. Bažnyčia kalba apie žmogaus vaisingumą kaip Kūrėjo dovaną, darančią žmogų įgalų dalyvauti Dievo kūryboje. Ir nors Dievo įsakymas daugintis įdiegtas visai kūrinijai, žmogų jis saisto ypatingu būdu, nes vien tik žmogus yra asmeniškas Dievo paveikslas ir panašumas. Taigi žmogus yra Dievo kviečiamas ne tik išsaugoti panašumą į Jį, bet ir perduoti tą paveikslą ir panašumą savo palikuonims2. Žmogaus sukūrimas pagal Dievo paveikslą ir panašumą išreiškia žmogui patikėtą užduotį apreikšti Dievo viešpatavimą žemėje, panašiai kaip vaikas apreiškia tėvus (plg. Pr 5, 3)3. Šis kvietimas pirmiausia skirtas šeimai: „vaisingumas yra santuokos tikslas, nes santuokinė meilė savo prigimtimi siekia būti vaisinga“4.
„Sutuoktiniai, pašaukti suteikti gyvybę, gauna Dievo kuriamosios galios ir Jo tėvystės. ‘Atlikdami tik jiems vieniems skirtą pareigą – perduoti gyvybę ir auklėti žmogų, sutuoktiniai supranta, jog yra Dievo Kūrėjo bendradarbiai ir tarytum Jo meilės reiškėjai’“, – rašoma Katalikų Bažnyčios katekizme5. Tad santuokinis aktas turi apimti abi plotmes: sutuoktinių susivienijimą bei visišką savęs dovanojimą vienas kitam ir atvirumą gyvybės pradėjimui, sąmoningą pritarimą tėvystės ar motinystės galimybei6. Tik taip pilnutinai priimama vaisingumo dovana ir atsiliepiama į Dievo planą žmonėms, planą, kuris nesiriboja tik šiuo pasauliu, todėl „žmogaus gyvybė ir jos perdavimo uždavinys <…> visada yra susiję su amžinąja žmonių paskirtimi“7. „Žmogus pašauktas gyvenimo pilnybei, kuri toli pranoksta jo žmogiškosios egzistencijos ribas, nes toji pilnybė – tai dalyvavimas pačiame Dievo gyvenime“8.
Kalbant apie vaisingumą kaip Dievo dovaną, santuokos tikslą, darosi aišku, kad ir vaikai „nėra užmokestis, bet dovana“9 . Vien troškimas turėti vaikų dar nesuteikia teisės jų turėti. Toje srityje tikrosios teisės priklauso tik vaikui, būtent ‘teisė būti savo tėvų tikro santuokinės meilės akto vaisiumi ir teisė būti gerbiamam kaip asmeniui nuo savo prasidėjimo momento’“10 .

3. Reprodukcinis požiūris į žmogų
Šis požiūris į žmogų visiškai priešingas Bažnyčios mokymui. Bažnyčia moko, kad kiekvienas žmogus yra asmuo nuo pat jo pradėjimo momento iki natūralios mirties ir todėl gerbtinas ir saugotinas. Reprodukcinio požiūrio šalininkai teigia, kad žmogumi tampama nežinia kelintą dieną, savaitę ar mėnesį po pradėjimo. Ir patį žmogaus pradėjimą šio požiūrio šalininkai laiko ne prokreacija, bet reprodukcija, kurioje paskutinį žodį „taria“ technologija. Jei žmogaus pradėjimas tėra reprodukcija, tuomet ir žmogus laikomas ne kūriniu, o tik gaminiu, arba produktu, o negimęs arba vos tik pradėtas – „tarpiniu produktu“, kuris ne tik nepripažįstamas asmeniu, bet dažnai laikomas gamybos atliekomis arba menkaverte ar, priešingai, kokybiška ir todėl „realizuotina“ preke. Beje, prekės realizuojamos urmu arba dalimis. Tad jei dar negimęs žmogus laikomas gamybos produktu, argi stebėtina, kad jis gali būti parduodamas, nužudomas, atšildomas, užšaldomas, išmetamas, sudraskomas dalimis, nes taip nori šios „prekės“ vartotojai?.. Taigi viskas pajungiama „visagalių“ vartotojų interesams. Nors šaržuoju, bet, manau, kad atspindžiu vartotojiškos, technologizuotos visuomenės mąstymą, kuri rinkos ekonomikos dėsnius perkelia ir į prokreacijos sritį. Apskritai „kyla pavojus, kad mokslinio pobūdžio ar sveikatos priežiūros struktūros bus imtos kurti ne tam, kad kuo geriau rūpintųsi žmonėmis, gerbdamos jų orumą, bet kad duotų kuo didesnį pelną ir gerintų verslą, nepaisant to, jog dėl to nukentėtų paslaugų neišgalintiems susimokėti kokybė“, – teigia popiežius Jonas Paulius II11.
Įdomu tai, kad technologijos, įsikišdamos į prokreacijos sritį, labai lengvai tampa tarsi nevaldomos ir ne tik pažeidžia asmenų santykius, bet ir užvaldo juos. Pavyzdžiui, jei žmogus savo vaisingumą „reguliuoja“ kontraceptikais, ilgainiui jie ima jį „reguliuoti“. Sumanęs būti vaisingas, tūlas atranda, kad tai beveik arba jau neįmanoma. Tada dažnai patenkama dar gilesnėn technologijų valdžion – griebiamasi dirbtinio apvaisinimo ir panašiai.
Šio reprodukcinio požiūrio į žmogaus pradėjimą ir apskritai žmogų, mano nuomone, nereikėtų laikyti nuoseklia pažiūrų sistema. Tai veikiau tam tikra utilitarizmo atmaina.

II. Katalikų Bažnyčios požiūris į dirbtinį apvaisinimą

Šiuo metu, ypač industrinėse Vakarų šalyse, kas penkta sutuoktinių pora ne savo noru lieka bevaikė12. Nors patikimos statistikos, kiek šeimų yra nevaisingų, nėra, manoma, kad tokių šeimų gali būti apie 10–15 procentų. Dalis jų ieško kokios nors išeities. Nūdien yra žinoma daugiau kaip šimtas dirbtinio apvaisinimo metodų13. Žinoma, ne visi jie krikščionišku požiūriu priimtini ir leistini. Bažnyčia įspėja, kad „įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos, kurios, atrodytų, tarnauja gyvybei ir kurios dažnai šia intencija naudojamos, iš tikrųjų atveria duris naujiems gyvybei gresiantiems pavojams. Jau nekalbant apie tai, kad šios technikos moraliai nepriimtinos, nes jos atskiria dauginimąsi nuo tikrai žmogiško santuokos akto konteksto, šios technikos pasižymi dideliu nesėkmių procentu: turima galvoje ne tik nepavykęs apvaisinimas, bet atsižvelgiama ir į tolesnį vystymąsi gemalo, paprastai per labai trumpą laiką susidūrusio su žūties rizika. Negana to, paprastai gemalų išgaunama daugiau negu reikia implantuoti į moters įsčias, tad vadinamieji „atlikę gemalai“ vėliau sunaikinami arba naudojami tyrimams, kurie, pridengti mokslo ar medicinos pažangos vardu, faktiškai sumenkina žmogaus gyvybę iki paprastos „biologinės medžiagos“, kuria galima paprastai atsikratyti“14.
Tačiau Bažnyčios požiūris į dirbtinį apvaisinimą toli gražu nėra kategoriškas „Ne“. Katalikų Bažnyčia prokreacijos srityje pripažįsta tas priemones ir intervencijas, kuriomis siekiama padėti natūraliam santuokiniam aktui arba garantuoti, kad normaliai atliktas santuokinis aktas pasiektų savo tikslą pradėti naują gyvybę15.
Tikėjimo mokslo kongregacijos instrukcijoje Donum Vitae išskiriama keletas principų, kurių laikantis išvengiama didelės moralinės netvarkos, taikant dirbtinio apvaisinimo metodus:
1. Visos dirbtinio apvaisinimo procedūros turi būti atliekamos tik sutuoktinių porai (vadinamasis homologinis dirbtinis apvaisinimas). Heterologinis dirbtinis apvaisinimas (kai pasinaudojama donorų gametomis) yra priešingas santuokos vienybei, sutuoktinių orumui, jų pašaukimui tapti tėvais ir vaiko teisei būti pradėtam bei gimti šeimoje16. Tuomet gyvybės pradėjimas „išreiškia troškimą arba tiesiog pasiryžimą bet kokia kaina turėti kūdikį, o ne žymi visišką kito žmogaus priėmimą <…> Taikant šią [heterologinę] techniką, ignoruojamas bendras ir vienijantis sutuoktinių pašaukimas tėvystei ir motinystei, nes ‘tėvu ir motina galima tapti tik vienam per kitą’, ši technika ‘suardo jungtį tarp genetinės tėvystės, nėštumo ir vaiko auklėjimo atsakomybės’, o tai per šeimą neigiamai atsiliepia visuomenės gyvenimui“17.
Lygiai taip pat neleistina „surogatinė“ motinystė, kai atskiriamas nėštumas nuo motinystės, pažeidžiama vaiko teisė būti pradėtam, išnešiotam ir pagimdytam bei išauklėtam jo paties tėvų18. Taip pat morališkai nepriimtinas dirbtinio apvaisinimo taikymas vienišiems asmenims ir sugyventiniams, nes tokiu būdu išduodama santuokos jungtis, o santuokos vaisingumas paverčiamas priklausomu nuo vyro ir moters užgaidų19.
2. Nors ir prokreaciniams tikslams, nepriimtina sėklą išgauti masturbacijos būdu, nes masturbacija yra labai netvarkingas veiksmas, kuris tegali tik atskirti, o ne suvienyti sutuoktinius20.
3. Apvaisinimas turi vykti gimdos ertmėje (in vivo), o ne mėgintuvėlyje (in vitro), nes kūdikis turi būti sutuoktinių meilei būdingo akto vaisius – meilės dovana; jo atsiradimo neturi nulemti kokie nors techniniai veiksniai21.
4. Moralės požiūriu itin nepriimtini dirbtinio apvaisinimo būdai, susiję su „atsarginių“ embrionų kūrimu, nes taip vykdoma selekcija, „atliekamus“ embrionus užšaldant arba paprasčiausiai sunaikinant22. Tai beveik niekuo nesiskiria nuo abortų.
Apibendrinant Bažnyčios požiūrį į dirbtinį apvaisinimą, galima teigti, kad Bažnyčia kategoriškai neprieštarauja kiekvienam dirbtinio apvaisinimo metodui, bet išskiria pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos galima spręsti, ar konkretus apvaisinimo būdas moralus, ar ne.
Drauge Bažnyčia skatina daugiau pastangų skirti nevaisingumo gydymui, jo priežasčių nustatymui. Bažnyčia kviečia visuomenę pripažinti, kad labai dažna nevaisingumo priežastis yra abortai ir kontraceptikų vartojimas. Įveikus abortų ir kontraceptinę kultūrą, turėtų sumažėti ir nevaisingumo atvejų.
Bažnyčia taip pat kviečia nevaisingas sutuoktinių poras nenusiminti, o dalytis meile įsivaikinant našlaičius arba padedant kitoms šeimoms auginti vaikus: „Kaip rodo Evangelija, fizinis nevaisingumas nėra absoliutus blogis. Sutuoktiniai, kurie, išmėginę visus leistinus medicinos būdus, vis tiek lieka nevaisingi, tegu vienijasi su Nukryžiuotoju, visokio dvasinio vaisingumo šaltiniu“23.

III. Lietuvos Respublikos Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas Katalikų Bažnyčios požiūriu

Lietuvoje iki šiol galioja 1999 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintas įsakymas Nr. 248: Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos. Šiuo įsakymu leidžiami taikyti visi dirbtinio apvaisinimo metodai, tačiau tik ištekėjusiai moteriai ir tik sutuoktinio sperma, trečios šalies dalyvavimas negalimas.
Pastaruoju metu LR Sveikatos apsaugos ministerijos parengtam Lietuvos Respublikos Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui būdingas ypatingas, netgi kraštutinis liberalumas.
Šiuo įstatymo projektu visiškai nesiskaitoma su santuoka kaip institucija. Dirbtinai apvaisinta gali būti ne tik sutuoktinė, bet ir partnerystėje gyvenanti moteris arba šiaip to užsigeidusi. Beje, projekte numatoma, kad santuokoje ar partnerystėje gyvenančiai moteriai apvaisinti galima naudoti ir donoro lytines ląsteles. Ir ne tik lytines ląsteles. Projektu bandoma įteisinti ir embrionų donorystė, apskritai įstatymo projekto rengėjams atrodo priimtini visi dirbtinio apvaisinimo būdai – tiek in vivo, tiek in vitro.
Projekte bandoma įteisinti ir atliekamų embrionų sunaikinimą, užšaldymą, atšildymą, panaudojimą kitoms moterims apvaisinti. Tai rodo neatsakingą požiūrį į žmogaus gyvybę, jos nevertinimą. Kadangi projekte neapibrėžiama, kiek galima vienam apvaisinimui sukurti embrionų, galimi piktnaudžiavimai ir eksperimentai su embrionais, nors įstatymo projekte jie ir draudžiami.
Negana to, kad šis įstatymo projektas iš esmės prieštarauja Katalikų Bažnyčios nuostatoms dėl dirbtinio apvaisinimo, jo dar nelydi atitinkamas kitų įstatymų bei įsakymų paketas, pavyzdžiui, embrionų apsaugos įstatymas (jis priimtas Vokietijoje). Taip pat Lietuvoje jau seniai reikia nuodugnesnio ir palankesnio įstatymo norintiems įsivaikinti vaikus. Jei būtų priimtas šis Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, tai kai kuriems žmonėms jis taptų gera ir įteisinta proga pralobti iš kitų nelaimės ar egoizmo. Didėjant visuomenės individualizmui bei vartotojiškumui, nemaža pasiturinčių, bet nevaisingų šeimų galbūt net nepamąstydamos apie įsivaikinimo galimybę rinktųsi dirbtinio apvaisinimo kelią.
Su daugeliu šio įstatymo projekto nuostatų iš esmės nesutinka Katalikų Bažnyčia. Jos nuomonė išdėstyta Lietuvos Vyskupų Konferencijos kreipimesi24. Jame teigiama: „Gyvybė yra ne tik tėvų, bet ir Dievo kuriamojo akto vaisius, todėl ji nusipelno besąlygiškos pagarbos. Su kiekviena nauja gyvybe turime elgtis, kaip su mums patikėta vertybe, o ne kaip su savo nuosavybe, kurią galima pirkti ir parduoti, leisti gyventi ar sunaikinti“25. Kreipimesi rašoma, kad Bažnyčia tvirtina, jog moralu ir būtina gydyti nevaisingumą, tačiau gydymo priemone negali tapti pats vaikas. Taip pat prieštaraujama tokiems dirbtinio apvaisinimo būdams, kurie iš esmės pažeidžia santuoką kaip instituciją, embrionų donorystė tiesiai įvardijama kaip „žmonių pardavimas“. Kreipimesi atskleidžiamas apvaisinimo in vitro blogis, nes šis būdas pažeidžia žmogaus prigimtines teises ir orumą. Taigi šis Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas Katalikų Bažnyčios požiūriu yra nepriimtinas, nes įteisina įvairiopą piktnaudžiavimą žmogaus gyvybe ir pažeidžia šeimą kaip instituciją.