|
|
2003
m., Nr. 13
|
|
AKTUALUS INTERVIU
Rasa Dambravienė
Teisė būti tėvu
Užduoti tokį klausimą paskatino dviejų vaikinų, apsilankiusių Kauno šeimos
centro Krizinio nėštumo programoje, mintys. Programos vadovė Aušra BAČĖNIENĖ
įsiminė tuos atvejus, kai į jas kreipėsi du vaikinai. Abu jie buvo susirūpinę,
kad jų merginos ketina darytis abortus ir visiškai nepaiso jų priešingos
nuomonės. Jauni vyrai domėjosi, kas tokiu atveju galėtų apginti jų teisę
tapti tėvais, ar yra kokie nors teisiniai dokumentai, kurie padėtų jiems
dėl šios savo teisės kovoti. Programos vadovei teko juos nuliūdinti, nes
tokių įstatymų nėra. Tokiu atveju vaikinams, o ir jų išrinktosioms, galėtų
padėti nebent psichologai ar nuoširdūs tarpusavio pašnekesiai. Galbūt
po pašnekesių su jais merginos pakeistų savo nuomonę ir vaikinų svajonė
tapti tėvais išsipildytų. Krizinio nėštumo programos darbuotojos vaikinams
galėjo padėti taip pat tik juos išklausydamos ir duodamos keletą patarimų.
Apsilankyti Krizinio nėštumo programoje ir pasikalbėti nepanoro nė viena
mergina.
Tėvo vaidmuo menkinamas
Pirmiausia dėl vaikinų iškeltos problemos kreipėmės į Lietuvos teisininkų
sąjungą Už šeimą ir gyvybę. Problemą pakomentavo šios sąjungos įkūrėja
ir vadovė, teisininkė Regina ŠILINSKIENĖ:
Šeima tautos lopšys. Šeima, išauginusi 12 vaikus, užtikrina kartų
kaitą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje šeima traktuojama
kaip visuomenės ir valstybės pagrindas. Dėl šeimos gyvenime vykstančių
procesų įvairiapusiškumo jos santykiai tampa labai specifiniu teisinio
reguliavimo dalyku, kurį veikia ne tik teisė, bet ir moralė, ideologija,
religija. Taigi šeimoje ne tik gimsta žmogus, bet ir atitinkamų šeimos
gyvenimo procesų sistemoje formuojasi jo pasaulėžiūra, požiūris į vertybes.
Kadangi šeima yra ne tik viena iš žmogaus asmeninio gyvenimo organizavimo
formų, ji taip pat reprodukuoja ir visuomenę. Valstybė, įvertindama šeimos
svarbą, prisiima įsipareigojimus, kuriuos įtvirtina Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje, nustatydama, kad valstybė saugo
ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Šiame straipsnyje taip
pat įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis
ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti ir nustatyta,
kad sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios. Lietuvos Respublikos Civilinio
kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., trečioje knygoje teisinis
šeimos santykių reglamentavimas, be kitų principų, grindžiamas prioritetiniais
vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje principais,
įtvirtintais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Jungtinių Tautų Vaiko
teisių konvencijoje, kurią 1995 m. liepos 3 d. ratifikavo LR Seimas. Vaiko
teisių konvencijos preambulėje nurodoma: valstybės, šios konvencijos
dalyvės <...> atsižvelgdamos į tai, kad, kaip nurodyta Vaiko teisių
deklaracijoje, vaikui, atsižvelgiant į jo psichinį ir fizinį nebrandumą,
reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės
apsaugos tiek iki gimimo, tiek ir po jo <...>, susitarė: Šioje
Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis aštuoniolikos
metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau
(I dalis, 1 straipsnis).
Konvencijos 6 straipsnio nuostata įpareigoja valstybes dalyves pripažinti
kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi. Taigi ratifikavusi konvenciją
Lietuvos valstybė prisiima visas pareigas, susijusias su jos nuostatų
įgyvendinimu. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso šeimos teisės 3.161
straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi
bei sveikai vystytis.
Tačiau, atsižvelgiant į moters biologinę funkciją gimdyti vaikus, yra
akcentuojama moters apsisprendimo teisė gimdyti vaiką ar ne. Ši apsisprendimo
teisė įstatymu suteikiama ne tik iki vaiko pradėjimo, bet jos teisės įgyvendinimu
laikomas ir moters apsisprendimas nutraukti vaiko gyvybę iki 12 nėštumo
savaitės, net nesant pavojaus moters sveikatai ir gyvybei ir turint vaikui
savo pradiniame raidos etape visas vidines prielaidas normaliai fiziškai
vystytis ir gimti. Taigi mūsų valstybėje toleruojant savanoriškai atliekamus
abortus, akcentuojant juos kaip moters teisių įgyvendinimą, Vaiko teisių
konvencijos nuostatos neužtikrina iki gimimo vaiko teisinės apsaugos į
gyvybę.
Įsigaliojusiame Civiliniame kodekse šeimos teisiniai santykiai grindžiami
taip pat ir konstituciniu sutuoktinių lygiateisiškumo principu. CK šeimos
teisės 3.26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniai turi lygias
teises ir vienodą civilinę atsakomybę vienas kitam bei vaikams santuokos
sudarymo, jos trukmės ir nutraukimo klausimais. CK šeimos teisės 3.27
straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutuoktiniai privalo būti vienas kitam
lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat remti moraliai bei materialiai.
Naujajame 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Civiliniame kodekse šeimos
teisiniai santykiai reguliuojami ne taip smulkmeniškai, paliekant daugiau
galimybių sutuoktiniams susitarti. Atsižvelgiant į labiausiai pažeidžiamų
šeimos santykių subjektų teises ir pareigas, vaiko interesų ir gerovės
prioritetus, CK šeimos teisės normos siauriau ir detaliau reglamentuoja
tėvų teises ir pareigas vaikų atžvilgiu. Tačiau, sprendžiant pažeidžiamiausio,
t. y. negimusio vaiko teisės į gyvybę klausimą, įstatymų leidėjas tėvo
valios išreiškimui deramos reikšmės neteikia ir palieka laisvam sutuoktinių
susitarimui. Esant sutuoktinių interesų konfliktui dėl negimusio vaiko
teisės gyventi, moteris legalizuoto aborto teise pasinaudoti gali neatsižvelgdama
į sutuoktinio interesus. Toks sutuoktinio interesų nepaisymas menkina
tėvo vaidmens reikšmę šeimoje, sudaro prielaidas atsirasti psichologinio
pobūdžio pasekmėms, kurios gali turėti neigiamos įtakos šeimos santykiams.
Demokratines valstybes, realizuojančias savo tikslus ir įgyvendinančias
teisinės valdžios idėjas remiantis humaniškumo ir moralės idealais, užtikrinant
prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę, įstatymu apsaugant ją nuo pradėjimo
momento galima vertinti kaip aukščiausią civilizacijos vertybių laimėjimą
ir žmogaus lygių teisių įgyvendinimą.
Ne viską gali nulemti įstatymai
Kreipėmės į Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Kontrolierė
Aušrinė BURNEIKIENĖ savo darbe jau buvo susidūrusi su analogiška situacija,
kai į jos vadovaujamą tarnybą kreipėsi vyriškis su skundu dėl dar negimusio
vaiko tėvo teisės apsaugoti savo kūdikį nuo mirties tuo atveju, kai vaiko
motina nori nutraukti nėštumą, o vaiko tėvas su tokiu motinos sprendimu
nesutinka. Pasak vyriškio, šiuo atveju yra atimta teisė išsaugoti negimusio
vaiko gyvybę.
Skundo autorius prašė kontrolierę suteikti pradėto vaiko tėvui teisę apsaugoti
savo dar negimusį kūdikį.
Tirdami skundą tarnybos darbuotojai kreipėsi į įvairių mokslo sričių
me
dicinos, teisės, psichologijos specialistus, valstybės institucijas, nevyriausybines
organizacijas, prašydami pateikti savo nuomonę, ar moteris, nusprendusi
nutraukti nėštumą, turėtų atsižvelgti į būsimo vaiko tėvo nuomonę, kokio
pobūdžio sprendžiamojo ar patariamojo turėtų būti vaiko tėvo sprendimas,
kaip apibūdinama fizinė ir moralinė žala, kuri gali būti padaryta vyrui
dėl nėštumo nutraukimo, taip pat prašyta pareikšti nuomonę, ar vyrai, būsimų
vaikų tėvai, nėra diskriminuojami dėl to, kad nėštumas nutraukiamas pagal
moters pageidavimą, nesant reikalavimo atsižvelgti į vyro nuomonę.Visi apklausti
specialistai vieningai patvirtino, kad dėl vaiko atėjimo į pasaulį yra atsakingi
abu tėvai, tačiau visi pripažino, kad nėštumo nutraukimas moteriai pageidaujant
vyrų nediskriminuoja, o reikalavimas atsižvelgti į vyro nuomonę gali būti
laikomas pageidaujamu, bet ne kategorišku. Štai kaip savo nuomonę argumentuoja
vienas iš apklaustų gydytojų: Moterys nutraukia ne bet kokius nėštumus,
o tik nepageidaujamus. Dažnai jie būna įvykę prieš moters norą, todėl vyras,
norintis išsaugoti pradėto vaiko gyvybę, kartu pretenduoja savo valiai pajungti
ir moterį. Kitas argumentas yra tas, kad embrionas su motina yra sujungti
anatominiais ryšiais, taigi embrionas ar vaisius yra ir moters kūno dalelė,
tačiau jis nėra moters partnerio kūno dalelė. Trečias argumentas: kiekvienas
nėštumas sukelia tam tikrą realią riziką moters sveikatai ir gyvybei, o
kartais ta rizika yra grėsminga. Jeigu vyras turės galią neleisti moteriai
nutraukti nepageidaujamą nėštumą legaliu būdu, tai gali sukelti riziką jos
sveikatai ir net gyvybei.
Štai kokia vieno iš apklaustų teisininkų argumentacija: Griežto reikalavimo
atsižvelgti į vyro nuomonę moteriai nutraukiant nėštumą nebuvimas negali
būti laikomas vyrą, būsimą tėvą, diskriminuojančia aplinkybe. Nėštumo nutraukimas
yra moters teisė, tiesiogiai susijusi su jos lyties ypatybėmis. Todėl griežtas
reikalavimas atsižvelgti į vyro nuomonę ir prioriteto teisės jai suteikimas
galėtų būti vertinamas kaip nėščios moters teisių pažeidimas.
Galutinė išvada, pateikta skundą pateikusiam vyriškiui, buvo tokia: Moterų
ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai,
kada tam tikras teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties
nelaikomas diskriminacija ir moterims suteikiamos specialiosios teisės atsižvelgiant
į moterų fizines ir biologines savybes ir yra įtvirtinta speciali moterų
apsauga nėštumo, gimdymo ir vaiko žindymo metu. Todėl, vadovaujantis Lietuvos
Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnio 1 dalies
4 punktu, skundas atmestas.
Pareikšti savo nuomonę paprašėme ir kontrolierės Aušrinės Burneikienės.
Iš tiesų tai labai komplikuota problema ir, žiūrint iš vienos pusės, tikrai
norėtųsi, kad už vaiko atėjimą į pasaulį būtų atsakingi ir tai spręstų abu
tėvai. Tačiau, kad šią apsisprendimo teisę reglamentuotų kažkoks teisinis
reikalavimas, sakantis, jog moteris be vyro sutikimo negali daryti aborto,
būtų neteisinga. Juk, pripažinkime, daliai moterų būtų netgi sunku rasti
savo partnerius, o ir daugybė kitų situacijų gali versti vyrą net nepripažinti
savo tėvystės. Kas tuomet?
Pasaulyje priimta manyti, kad gimdyti arba ne yra moters apsisprendimo teisė.
Išskyrus, žinoma, tas šalis, kuriose abortas apskritai uždraustas. Ir tokią
jos teisę lemia ir gali lemti ne teisiniai, o moraliniai aspektai. Juk reta
moteris abortui ryžtasi lengva ranka. Tai sunkus ir daug jėgų reikalaujantis
apsisprendimas. Ir apsisprendžiama dažniausiai kaip tik dėl to, kad kažkurioje
srityje nepasitikima partneriu. Todėl vyrams, susidūrusiems su mūsų sprendžiama
problema, reikėtų varstyti ne teisininkų duris, o pažvelgti į savo santykius
ir jausmus ar tiesiog paklausti savęs, dėl ko partnerė taip apsisprendė.
Juk tikrai niekas nebus laimingesnis, jei moteris pagimdys tik spiriama
teisinių aktų.
Taigi šiuo atveju kažkaip net neišeina kalbėti apie lygias galimybes,
mat kalba liečia skirtingą vyro ir moters prigimtį, fiziologiją ir galimybes.
Ir jei moteriai gamta uždėjo tokias pareigas ir galimybes kaip išnešioti
ir pagimdyti kūdikį, tai ir jos teisės turi būti didesnės. Socialinės, ekonominės
ir šiuo atveju apsisprendimo teisė. Mūsų atvejo negalima įvardyti kaip
teisių diskriminacijos, tai tik teisių diferenciacija.
Taip, galima manyti, kad tėvo vaidmuo tokioje situacijoje yra menkinamas.
Tačiau vėl pradėkime nuo to paties. Kur yra darna ir sutarimas, bus ir vaidmuo.
O per prievartą tas vaidmuo nei sumažės, nei išaugs. Pagaliau ir pati moteris
dėl aborto gali apsispręsti tik per pirmas 12 nėštumo savaičių, vėliau pagal
galiojančius įstatymus šią teisę praranda, tačiau niekas nesako, kad dėl
to jos vaidmuo mažesnis. Todėl, kad ir kaip būtų gaila, ši problema tik
dviejų žmonių susitarimo reikalas. Vargu ar kažkokie įstatymai ir reikalavimai
gali pakeisti dviejų žmonių jausmus ir norą turėti kūdikį.
Vietoj pabaigos
Atrodo, sudėlioti visi taškai. Jei jūsų nuomonė kitokia, argumentuokite
ją ir rašykite mūsų leidiniui.
|