Į svetainės "Už gyvybę" pradžią Naujausias "Už gyvybę" numeris
2003 m., Nr. 14

TARPTAUTINĖ MOKSLINĖ KONFERENCIJA

Alexandre Havard

Teisiniai Lietuvos Respublikos dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto aspektai

Lietuvos Respublikos Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas niekada netaps įstatymu tikrąja to žodžio prasme, nes jo pobūdis grynai ideologinis, o ne racionaliai mokslinis.

Straipsnyje 1.2 skaitome: "Visi klausimai, susiję su moters dirbtiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami teikiant prioritetą būsimojo vaiko interesams, tačiau visus sprendimus, susijusius su dirbtiniu apvaisinimu, gali priimti tik pati dirbtinai apvaisinama moteris, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis".

Taigi, anot įstatymo projekto, svarstant dirbtinio apvaisinimo klausimus, visų pirma reikia atsižvelgti į vaiko interesus. Tačiau kai į tai žiūrime iš mokslo pozicijų, mums paaiškėja, kad vaiko interesai - fiziniai ir psichiniai - pirmiausiai glūdi tame, kad jis turėtų būti pradėtas ne mėgintuvėlyje, o motinos įsčiose.

Minėti vaiko interesus pačioje dokumento pradžioje reiškia manipuliuoti visuomenės nuomone. "Vaiko interesai" - tai grynai demagogiška formulė, kuri, beje, primena SSSR Konstitucijos preambulę, fantasmagoriškai gynusią "tikrąją darbo masių demokratiją".

Projekte sakoma, kad visų pirma atsižvelgiama į būsimojo vaiko interesus, tačiau spręsti turi pati dirbtinai apvaisinama moteris. Vadinasi, vaikas turi "interesus", o motina - "teises". Jaučiame, kad čia kažkokia neteisybė.

Tačiau teisininkui svarbu kas kita - svarbu tai, kad praktikoje "interesai" nieko nereiškia ten, kur yra "teisės". Juristui formulė "visų pirma būtina atsižvelgti į vaiko interesus" - tai įstatymo leidėjo pajuokavimas.

Tame pačiame straipsnyje parašyta, kad visais atvejais sprendžia pati apvaisinamoji moteris, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis. Įstatymas nustato ribas, už kurių būsimoji motina nėra laisva veikti. Tačiau kaip tik čia, būtent čia prasideda gydytojų valdžia, dirbtinio apvaisinimo komiteto narių ar Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautojų valdžia.

Šalių, kuriose įstatymai, kaip ir čia svarstomas projektas, plačiai leidžia dirbtinį apvaisinimą, patirtis rodo, kad sunkiausi įstatymų pažeidimai lieka nenubausti. Ispanijoje gydytojai juokiasi iš įstatymo, o valstybinės dirbtinio apvaisinimo komisijos nariai paprasčiausiai atsisako traukti savo kolegas baudžiamojon atsakomybėn.

Daugelyje šalių valstybės tarnautojai, nagrinėdami dirbtinio apvaisinimo klausimus, vadovaujasi direktyvomis, kurios piliečiams visiškai nežinomos. Taip kuriama gydytojų ir valstybės tarnautojų ,,praktika", kur įstatymo niekas nebeprisimena. Pavyzdžiui, Vokietijoje nuo pradėjimo akimirkos įstatymas saugo vaiką, tačiau šalyje įstatymas nebaudžiamai laužomas. Rezultatas - visiška savivalė.
Atrodo, Didžiojoje Britanijoje Valstybės komitetas buvo paklaustas apie eksperimentus įsodinant žmogaus embrioną į gyvulio gimdą, turint tikslą tirti imunologines reakcijas. Čia verta prisiminti Čestertono žodžius: "Beprotis - ne tas, kuris prarado protą, o tas, kuris prarado viską, išskyrus protą"…

Lietuviškojo įstatymo projekte nėra baudžiamųjų potvarkių. Ispanijoje ir daugelyje kitų šalių jie bent jau yra. Kitas reikalas, kad praktikoje jie netaikomi. Tai, kad Lietuvos įstatymo projekte nėra baudžiamųjų potvarkių, dar kartą parodo ideologinį, bet ne juridinį šio dokumento pobūdį.

Trečiojo straipsnio pirmame paragrafe parašyta: ,,Moters dirbtinis apvaisinimas - tai gydymo metodai…". Apie dirbtinį apvaisinimą kaip "gydymo metodą" kalbama taip pat 5.1 straipsnyje ir Aiškinamajame rašte. Faktiškai šiuo atveju ,,gydyti" reiškia koreguoti natūralius procesus ir padėti jiems, o ne pakeisti juos dirbtiniais procesais.

Vartoti žodį "gydymas" tokiame kontekste - melas, nes dirbtinis apvaisinimas nieko negydo. Tačiau žodis "gydyti" gražus, gailestingas... Kalbėti apie "gydymą" - reiškia manipuliuoti visuomenės nuomone ne mažiau, negu kalbant apie "vaiko interesus".

Projekto autoriams žodis "gydymas" svarbus ne tik dėl to, kad padarytų psichologinį poveikį piliečiams, bet ir socialinės paramos, kurią valstybė gali suteikti moterims, norinčioms pagimdyti vaiką dirbtinio apvaisinimo būdu, požiūriu.

Suprantama, kad valstybė padeda ligoniams, o ne sveikiems piliečiams. Projekto autoriams svarbu pabrėžti idėją, kad nevaisingi žmonės nesveiki. Tačiau galiausiai mokesčių mokėtojų pinigai bus eikvojami ne tikriems ligoniams gydyti, o dirbtiniam apvaisinimui. O aš nesu tikras, kad Lietuvos piliečiai su tuo sutiks.

Straipsnyje 3.2 parašyta: "Embrionas - tai ankstyva žmogaus organizmo vystymosi stadija nuo apvaisinimo iki 8 moters nėštumo savaitės". Susidaro įspūdis, kad po 8 nėštumo savaitės embrionas tampa kažkuo kitu. Straipsnyje 8.1 parašyta: "Embrionai in vitro gali būti auginami ne ilgiau kaip 14 dienų po apvaisinimo". Čia sudaroma kitokia nuomonė, būtent kad praėjus 2 savaitėms po apvaisinimo embrionas įgauna naują privalumą ir dabar jau nemandagu auginti jį mėgintuvėlyje.

Skaičiai - 8 savaitės, 2 savaitės - negali netrikdyti juristų; juk įstatymas, kad taptų teise, būtinai grindžiamas moksliniais duomenimis. Teisės negalima statyti ant tokio pagrindo kaip atsitiktiniai skaičiai, kurie mokslo požiūriu nieko nereiškia, ypač kai kalbama apie žmogų ir jo fizinį vientisumą.

Teisė būtinai kreipiasi į mokslą, o šiuolaikinė genetika sako, kad 2, 3, 4, 8, 10, 20 savaičių mūsų kontekste genetikai absoliučiai nieko nereiškia: juk žmogaus gyvybė nuo jos pradėjimo momento iš esmės nekinta. Garsus prancūzų genetikas profesorius Žeromas Leženas, kuris prieš 40 metų atrado Dauno sindromo priežastį, kalbėdamas Prancūzijos Moralės ir politikos mokslų akademijoje 1973 m. spalio 1 d., sakė: "Žmogiškosios būtybės gyvenimas prasideda jos pradėjimo momentu. Nuo to momento ji tobula ir unikali". Kalbėdamas Helsinkyje 1991 m. balandžio 21 d., jis pridūrė: "Žmogus nebūtų žmogus, jei jis pradėjimo momentu jau nebūtų žmogumi. Jis tiesiog nepriklausytų mūsų giminei. Jei įstatymas tiek melagingas, kad ryžtasi teigti, neva pačioje pradžioje žmogiška būtybė nėra žmogiška, - tuomet jis apskritai nėra įstatymas. Tai galima pavadinti manipuliavimu visuomenės nuomone, parlamento kapituliacija, vyraujančios ideologijos poveikio padariniu, bet jokiu būdu ne tiesos teigimu. Jūs neprivalote pripažinti mokslo. Galite pasakyti: "Labiau norime būti neišsimokslinę, atsisakome naujų atradimų". Tai pozicija. Pasakyčiau: tai politiškai korektiška pozicija daugelyje šalių. Tačiau toks požiūris yra priešiškas mokslui, o mokslas nepakenčia obskurantizmo".

Europos Tarybos Parlamento Asamblėjos 1046 rekomendacijoje (1986 m.) teigiama, kad žmogaus gyvybė nuo kiaušialąstės apvaisinimo vystosi taip, kad šio raidos proceso nevalia dalyti dalimis, ir embrioną reikia apsaugoti nuo pirmojo momento. 1100 rekomendacijoje (1989 m.) taip pat nuo pradėjimo momento pripažįstamas žmogiškosios būtybės genetinis ir biologinis tapatumas.

Žmogus yra žmogus nuo pat pradėjimo momento, o ne praėjus 2 savaitėms po pastojimo, kaip netiesiogiai teigiama Didžiosios Britanijos ir Ispanijos įstatymuose, kurie neapsaugo embriono šiuo 2 savaičių laikotarpiu. Tai ne mūsų nuomonė ar kažkieno požiūris, tai faktas, pagrįstas mokslo atradimais, padarytais daugiau nei prieš 30 metų. Ir tylėti apie tai mums nevalia: pats mažiausias žmogaus embrionas savo privalumais nenusileidžia Lietuvos premjerui ar Anglijos karalienei. Mokslo požiūriu, saugoti in vitro žmogaus embrioną ar Lietuvos Respublikos prezidentą - lygiai tas pat. Štai kodėl 3.2 ir 8.1 straipsniai, pagrįsti laipsnišku žmogiškosios būtybės vystymusi, neturi racionalaus pagrindo.

Štai kodėl neturi racionalaus pagrindo 5.5 straipsnis apie vadinamąjį embrionų "perteklių", kuris netiesiogiai leidžia sąmoningai sunaikinti žmogiškąją būtybę, ją užšaldyti arba panaudoti mokslo tikslams, tuo sumenkindamas žmogaus gyvybę iki "biologinės medžiagos" turinio.

Štai kodėl be galo ciniškai skamba sąvoka "Embrionų apsauga" (straipsnis 8). Štai kodėl Aiškinamajame rašte teisingai pažymima, kad atsižvelgta tik į Europos specialistų "nuomonę": juk į Europos specialistų mokslinius įrodymus kaip tik neatsižvelgta.


Kartoju, kalbame ne apie įstatymo projektą, o apie ideologinį pareiškimą. Juristui tai akivaizdu. Negana to: toks teisės pažeminimas yra atgrasus ir labai pavojingas. Įstatymo leidėjo amoralumas - didžiausias stimulas amoraliam piliečiui. Piliečiai vis mažiau pasitiki teise, jos būtinumas palengva dingsta, jos pedagoginė funkcija miršta. O jeigu nebus pasitikėjimo teise, nebus ir teisinės visuomenės. Bus karas visų prieš visus. Tai matome visur - politikoje, versle, pačioje visuomenėje.
5.3 straipsnyje parašyta: "dirbtinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik kai moteris, jos sutuoktinis ar sugyventinis yra nevaisingi". Norvegijoje dirbtinis apvaisinimas leidžiamas tik teisėtoje santuokoje. Ir tai geriau, nes lietuviškasis įstatymo projektas atima vaikui teisę gimti stabilioje šeimoje.

Projektas neatmeta homoseksualinės partnerystės, kuri tikriausiai bus greitai pripažinta Lietuvoje, kaip jau yra daugelyje Europos šalių. Todėl visai gali būti, kad Lietuvoje atsitiks taip, kaip Ispanijoje ir Estijoje, kur už 2333 eurus gaminami vaikai suomėms-lesbietėms. Galima paprieštarauti, kad Lietuvos įstatymas skirtas nevaisingiems (žr. 5.1 str.), o ne lesbietėms, kurios nėra nevaisingos. Tačiau reikalas tas, kad žodį "nevaisingumas" gudrus teisėjas gali aiškinti plačiau: pavyzdžiui, pasakyti, kad nors pačios lesbietės nėra nevaisingos, jų sąjunga pasmerkta būti nevaisinga.

8.2 straipsnyje parašyta: "Biomedicininiai tyrimai su embrionais gali būti atliekami tik Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka". Tokiose šalyse kaip Vokietija, Norvegija, Danija ir Portugalija įstatymas juridiškai apsaugo žmogaus embrioną nuo pastojimo pradžios, nes tyrimai su embrionais jose draudžiami. Neaišku, kodėl Lietuvos įstatymo projekte nėra visiško ir aiškaus tokių tyrimų draudimo. Juk žmogaus vertė didesnė už mokslo ir mokslininkų ambicijų vertę.

9.5 straipsnis teigia, jog "embrionai ir lytinės ląstelės negali būti pilietinių sandorių objektas". Įstatymo projektas tai draudžia, tačiau niekaip neapsaugo embrionų. Lietuva nėra turtingiausia Europos šalis, todėl čia embrionai kainuos mažiau negu daugelyje Europos šalių…

15.4 straipsnyje skaitome: "Dirbtinio apvaisinimo būdu gimę vaikai, sulaukę pilnametystės, turi teisę žinoti, jog jie buvo pradėti tokiu būdu". Jeigu projekto autoriai suteikia vaikams "teisę" žinoti apie jų dirbtinį pradėjimą, vadinasi, jie pripažįsta, kad dirbtinis apvaisinimas - toks dalykas, kurį galima nutylėti, t. y. kurio galima gėdytis.

Mano nuomone, šis straipsnis atskleidžia visą dirbtinio apvaisinimo veidmainiškumą. Įvaikinimo atvejais tokių juridinių potvarkių nėra. Jie tiesiog nereikalingi. Europoje slaptas įvaikinimas nepraktikuojamas, o įvaikinimas nelaikomas kažkuo gėdingu, atvirkščiai - juo didžiuojamasi.

Nors vaikai, savaime aišku, turi teisę žinoti, kaip jie buvo pradėti, galima nesunkiai įsivaizduoti tas psichologines problemas, kurios gali kilti "atskleidus paslaptį", ypač heterologinio dirbtinio apvaisinimo atvejais. Juk gimstantis vaikas turės biologinę tapatybę, kuri nesutaps su jo socialine tapatybe. Santykiai su tėvais gali sugesti vaikui sužinojus, kad jis buvo pradėtas mėgintuvėlyje, kad vienas iš tėvų jam svetimas ir kad donoras-tėvas liks nežinomas.

Didžiausia mūsų laikmečio problema - žmogaus prigimties įstatymų neigimas. Naujasis žmogus stengiasi nugalėti savo prigimtį, "permainyti" save. Taip šių beprotiškų ir desperatiškų pastangų teisė praranda savo racionalų pagrindą ir tampa viso labo vyraujančios ideologijos įrankiu. Žmogaus teisės šiandien aiškinamos iš individualizmo pozicijų. Sovietų Sąjungoje jos buvo aiškinamos iš socializmo pozicijų. Atėjo metas atsisakyti ideologijų ir aiškinti žmogaus teises iš pačios žmogaus prigimties pozicijų.