 |
 |
2003
m., Nr. 14
|
TARPTAUTINĖ MOKSLINĖ KONFERENCIJA
Alexandre Havard
Teisiniai Lietuvos Respublikos dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto aspektai
Lietuvos Respublikos Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas niekada
netaps įstatymu tikrąja to žodžio prasme, nes jo pobūdis grynai ideologinis,
o ne racionaliai mokslinis.
Straipsnyje 1.2 skaitome: "Visi klausimai, susiję su moters dirbtiniu
apvaisinimu, privalo būti sprendžiami teikiant prioritetą būsimojo vaiko
interesams, tačiau visus sprendimus, susijusius su dirbtiniu apvaisinimu,
gali priimti tik pati dirbtinai apvaisinama moteris, išskyrus šiame įstatyme
numatytas išimtis".
Taigi, anot įstatymo projekto, svarstant dirbtinio apvaisinimo klausimus,
visų pirma reikia atsižvelgti į vaiko interesus. Tačiau kai į tai žiūrime
iš mokslo pozicijų, mums paaiškėja, kad vaiko interesai - fiziniai ir
psichiniai - pirmiausiai glūdi tame, kad jis turėtų būti pradėtas ne mėgintuvėlyje,
o motinos įsčiose.
Minėti vaiko interesus pačioje dokumento pradžioje reiškia manipuliuoti
visuomenės nuomone. "Vaiko interesai" - tai grynai demagogiška
formulė, kuri, beje, primena SSSR Konstitucijos preambulę, fantasmagoriškai
gynusią "tikrąją darbo masių demokratiją".
Projekte sakoma, kad visų pirma atsižvelgiama į būsimojo vaiko interesus,
tačiau spręsti turi pati dirbtinai apvaisinama moteris. Vadinasi, vaikas
turi "interesus", o motina - "teises". Jaučiame, kad
čia kažkokia neteisybė.
Tačiau teisininkui svarbu kas kita - svarbu tai, kad praktikoje "interesai"
nieko nereiškia ten, kur yra "teisės". Juristui formulė "visų
pirma būtina atsižvelgti į vaiko interesus" - tai įstatymo leidėjo
pajuokavimas.
Tame pačiame straipsnyje parašyta, kad visais atvejais sprendžia pati
apvaisinamoji moteris, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis. Įstatymas
nustato ribas, už kurių būsimoji motina nėra laisva veikti. Tačiau kaip
tik čia, būtent čia prasideda gydytojų valdžia, dirbtinio apvaisinimo
komiteto narių ar Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautojų valdžia.
Šalių, kuriose įstatymai, kaip ir čia svarstomas projektas, plačiai leidžia
dirbtinį apvaisinimą, patirtis rodo, kad sunkiausi įstatymų pažeidimai
lieka nenubausti. Ispanijoje gydytojai juokiasi iš įstatymo, o valstybinės
dirbtinio apvaisinimo komisijos nariai paprasčiausiai atsisako traukti
savo kolegas baudžiamojon atsakomybėn.
Daugelyje šalių valstybės tarnautojai, nagrinėdami dirbtinio apvaisinimo
klausimus, vadovaujasi direktyvomis, kurios piliečiams visiškai nežinomos.
Taip kuriama gydytojų ir valstybės tarnautojų ,,praktika", kur įstatymo
niekas nebeprisimena. Pavyzdžiui, Vokietijoje nuo pradėjimo akimirkos
įstatymas saugo vaiką, tačiau šalyje įstatymas nebaudžiamai laužomas.
Rezultatas - visiška savivalė.
Atrodo, Didžiojoje Britanijoje Valstybės komitetas buvo paklaustas apie
eksperimentus įsodinant žmogaus embrioną į gyvulio gimdą, turint tikslą
tirti imunologines reakcijas. Čia verta prisiminti Čestertono žodžius:
"Beprotis - ne tas, kuris prarado protą, o tas, kuris prarado viską,
išskyrus protą"
Lietuviškojo įstatymo projekte nėra baudžiamųjų potvarkių. Ispanijoje
ir daugelyje kitų šalių jie bent jau yra. Kitas reikalas, kad praktikoje
jie netaikomi. Tai, kad Lietuvos įstatymo projekte nėra baudžiamųjų potvarkių,
dar kartą parodo ideologinį, bet ne juridinį šio dokumento pobūdį.
Trečiojo straipsnio pirmame paragrafe parašyta: ,,Moters dirbtinis apvaisinimas
- tai gydymo metodai
". Apie dirbtinį apvaisinimą kaip "gydymo
metodą" kalbama taip pat 5.1 straipsnyje ir Aiškinamajame rašte.
Faktiškai šiuo atveju ,,gydyti" reiškia koreguoti natūralius procesus
ir padėti jiems, o ne pakeisti juos dirbtiniais procesais.
Vartoti žodį "gydymas" tokiame kontekste - melas, nes dirbtinis
apvaisinimas nieko negydo. Tačiau žodis "gydyti" gražus, gailestingas...
Kalbėti apie "gydymą" - reiškia manipuliuoti visuomenės nuomone
ne mažiau, negu kalbant apie "vaiko interesus".
Projekto autoriams žodis "gydymas" svarbus ne tik dėl to, kad
padarytų psichologinį poveikį piliečiams, bet ir socialinės paramos, kurią
valstybė gali suteikti moterims, norinčioms pagimdyti vaiką dirbtinio
apvaisinimo būdu, požiūriu.
Suprantama, kad valstybė padeda ligoniams, o ne sveikiems piliečiams.
Projekto autoriams svarbu pabrėžti idėją, kad nevaisingi žmonės nesveiki.
Tačiau galiausiai mokesčių mokėtojų pinigai bus eikvojami ne tikriems
ligoniams gydyti, o dirbtiniam apvaisinimui. O aš nesu tikras, kad Lietuvos
piliečiai su tuo sutiks.
Straipsnyje 3.2 parašyta: "Embrionas - tai ankstyva žmogaus organizmo
vystymosi stadija nuo apvaisinimo iki 8 moters nėštumo savaitės".
Susidaro įspūdis, kad po 8 nėštumo savaitės embrionas tampa kažkuo kitu.
Straipsnyje 8.1 parašyta: "Embrionai in vitro gali būti auginami
ne ilgiau kaip 14 dienų po apvaisinimo". Čia sudaroma kitokia nuomonė,
būtent kad praėjus 2 savaitėms po apvaisinimo embrionas įgauna naują privalumą
ir dabar jau nemandagu auginti jį mėgintuvėlyje.
Skaičiai - 8 savaitės, 2 savaitės - negali netrikdyti juristų; juk įstatymas,
kad taptų teise, būtinai grindžiamas moksliniais duomenimis. Teisės negalima
statyti ant tokio pagrindo kaip atsitiktiniai skaičiai, kurie mokslo požiūriu
nieko nereiškia, ypač kai kalbama apie žmogų ir jo fizinį vientisumą.
Teisė būtinai kreipiasi į mokslą, o šiuolaikinė genetika sako, kad 2,
3, 4, 8, 10, 20 savaičių mūsų kontekste genetikai absoliučiai nieko nereiškia:
juk žmogaus gyvybė nuo jos pradėjimo momento iš esmės nekinta. Garsus
prancūzų genetikas profesorius Žeromas Leženas, kuris prieš 40 metų atrado
Dauno sindromo priežastį, kalbėdamas Prancūzijos Moralės ir politikos
mokslų akademijoje 1973 m. spalio 1 d., sakė: "Žmogiškosios būtybės
gyvenimas prasideda jos pradėjimo momentu. Nuo to momento ji tobula ir
unikali". Kalbėdamas Helsinkyje 1991 m. balandžio 21 d., jis pridūrė:
"Žmogus nebūtų žmogus, jei jis pradėjimo momentu jau nebūtų žmogumi.
Jis tiesiog nepriklausytų mūsų giminei. Jei įstatymas tiek melagingas,
kad ryžtasi teigti, neva pačioje pradžioje žmogiška būtybė nėra žmogiška,
- tuomet jis apskritai nėra įstatymas. Tai galima pavadinti manipuliavimu
visuomenės nuomone, parlamento kapituliacija, vyraujančios ideologijos
poveikio padariniu, bet jokiu būdu ne tiesos teigimu. Jūs neprivalote
pripažinti mokslo. Galite pasakyti: "Labiau norime būti neišsimokslinę,
atsisakome naujų atradimų". Tai pozicija. Pasakyčiau: tai politiškai
korektiška pozicija daugelyje šalių. Tačiau toks požiūris yra priešiškas
mokslui, o mokslas nepakenčia obskurantizmo".
Europos Tarybos Parlamento Asamblėjos 1046 rekomendacijoje (1986 m.) teigiama,
kad žmogaus gyvybė nuo kiaušialąstės apvaisinimo vystosi taip, kad šio
raidos proceso nevalia dalyti dalimis, ir embrioną reikia apsaugoti nuo
pirmojo momento. 1100 rekomendacijoje (1989 m.) taip pat nuo pradėjimo
momento pripažįstamas žmogiškosios būtybės genetinis ir biologinis tapatumas.
Žmogus yra žmogus nuo pat pradėjimo momento, o ne praėjus 2 savaitėms
po pastojimo, kaip netiesiogiai teigiama Didžiosios Britanijos ir Ispanijos
įstatymuose, kurie neapsaugo embriono šiuo 2 savaičių laikotarpiu. Tai
ne mūsų nuomonė ar kažkieno požiūris, tai faktas, pagrįstas mokslo atradimais,
padarytais daugiau nei prieš 30 metų. Ir tylėti apie tai mums nevalia:
pats mažiausias žmogaus embrionas savo privalumais nenusileidžia Lietuvos
premjerui ar Anglijos karalienei. Mokslo požiūriu, saugoti in vitro žmogaus
embrioną ar Lietuvos Respublikos prezidentą - lygiai tas pat. Štai kodėl
3.2 ir 8.1 straipsniai, pagrįsti laipsnišku žmogiškosios būtybės vystymusi,
neturi racionalaus pagrindo.
Štai kodėl neturi racionalaus pagrindo 5.5 straipsnis apie vadinamąjį
embrionų "perteklių", kuris netiesiogiai leidžia sąmoningai
sunaikinti žmogiškąją būtybę, ją užšaldyti arba panaudoti mokslo tikslams,
tuo sumenkindamas žmogaus gyvybę iki "biologinės medžiagos"
turinio.
Štai kodėl be galo ciniškai skamba sąvoka "Embrionų apsauga"
(straipsnis 8). Štai kodėl Aiškinamajame rašte teisingai pažymima, kad
atsižvelgta tik į Europos specialistų "nuomonę": juk į Europos
specialistų mokslinius įrodymus kaip tik neatsižvelgta.
Kartoju, kalbame ne apie įstatymo projektą, o apie ideologinį pareiškimą.
Juristui tai akivaizdu. Negana to: toks teisės pažeminimas yra atgrasus
ir labai pavojingas. Įstatymo leidėjo amoralumas - didžiausias stimulas
amoraliam piliečiui. Piliečiai vis mažiau pasitiki teise, jos būtinumas
palengva dingsta, jos pedagoginė funkcija miršta. O jeigu nebus pasitikėjimo
teise, nebus ir teisinės visuomenės. Bus karas visų prieš visus. Tai matome
visur - politikoje, versle, pačioje visuomenėje.
5.3 straipsnyje parašyta: "dirbtinis apvaisinimas gali būti atliekamas
tik kai moteris, jos sutuoktinis ar sugyventinis yra nevaisingi".
Norvegijoje dirbtinis apvaisinimas leidžiamas tik teisėtoje santuokoje.
Ir tai geriau, nes lietuviškasis įstatymo projektas atima vaikui teisę
gimti stabilioje šeimoje.
Projektas neatmeta homoseksualinės partnerystės, kuri tikriausiai bus
greitai pripažinta Lietuvoje, kaip jau yra daugelyje Europos šalių. Todėl
visai gali būti, kad Lietuvoje atsitiks taip, kaip Ispanijoje ir Estijoje,
kur už 2333 eurus gaminami vaikai suomėms-lesbietėms. Galima paprieštarauti,
kad Lietuvos įstatymas skirtas nevaisingiems (žr. 5.1 str.), o ne lesbietėms,
kurios nėra nevaisingos. Tačiau reikalas tas, kad žodį "nevaisingumas"
gudrus teisėjas gali aiškinti plačiau: pavyzdžiui, pasakyti, kad nors
pačios lesbietės nėra nevaisingos, jų sąjunga pasmerkta būti nevaisinga.
8.2 straipsnyje parašyta: "Biomedicininiai tyrimai su embrionais
gali būti atliekami tik Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo nustatytais
atvejais ir tvarka". Tokiose šalyse kaip Vokietija, Norvegija, Danija
ir Portugalija įstatymas juridiškai apsaugo žmogaus embrioną nuo pastojimo
pradžios, nes tyrimai su embrionais jose draudžiami. Neaišku, kodėl Lietuvos
įstatymo projekte nėra visiško ir aiškaus tokių tyrimų draudimo. Juk žmogaus
vertė didesnė už mokslo ir mokslininkų ambicijų vertę.
9.5 straipsnis teigia, jog "embrionai ir lytinės ląstelės negali
būti pilietinių sandorių objektas". Įstatymo projektas tai draudžia,
tačiau niekaip neapsaugo embrionų. Lietuva nėra turtingiausia Europos
šalis, todėl čia embrionai kainuos mažiau negu daugelyje Europos šalių
15.4 straipsnyje skaitome: "Dirbtinio apvaisinimo būdu gimę vaikai,
sulaukę pilnametystės, turi teisę žinoti, jog jie buvo pradėti tokiu būdu".
Jeigu projekto autoriai suteikia vaikams "teisę" žinoti apie
jų dirbtinį pradėjimą, vadinasi, jie pripažįsta, kad dirbtinis apvaisinimas
- toks dalykas, kurį galima nutylėti, t. y. kurio galima gėdytis.
Mano nuomone, šis straipsnis atskleidžia visą dirbtinio apvaisinimo veidmainiškumą.
Įvaikinimo atvejais tokių juridinių potvarkių nėra. Jie tiesiog nereikalingi.
Europoje slaptas įvaikinimas nepraktikuojamas, o įvaikinimas nelaikomas
kažkuo gėdingu, atvirkščiai - juo didžiuojamasi.
Nors vaikai, savaime aišku, turi teisę žinoti, kaip jie buvo pradėti,
galima nesunkiai įsivaizduoti tas psichologines problemas, kurios gali
kilti "atskleidus paslaptį", ypač heterologinio dirbtinio apvaisinimo
atvejais. Juk gimstantis vaikas turės biologinę tapatybę, kuri nesutaps
su jo socialine tapatybe. Santykiai su tėvais gali sugesti vaikui sužinojus,
kad jis buvo pradėtas mėgintuvėlyje, kad vienas iš tėvų jam svetimas ir
kad donoras-tėvas liks nežinomas.
Didžiausia mūsų laikmečio problema - žmogaus prigimties įstatymų neigimas.
Naujasis žmogus stengiasi nugalėti savo prigimtį, "permainyti"
save. Taip šių beprotiškų ir desperatiškų pastangų teisė praranda savo
racionalų pagrindą ir tampa viso labo vyraujančios ideologijos įrankiu.
Žmogaus teisės šiandien aiškinamos iš individualizmo pozicijų. Sovietų
Sąjungoje jos buvo aiškinamos iš socializmo pozicijų. Atėjo metas atsisakyti
ideologijų ir aiškinti žmogaus teises iš pačios žmogaus prigimties pozicijų.