2003 m., Nr. 14

Atgal

TARPTAUTINĖ MOKSLINĖ KONFERENCIJA

Gintautas Vaitoška

Vaiko teisių nepaisymas kaip paviršutiniško biologinės asmens dimensijos supratimo pasėkmė

Šio pranešimo tikslas parodyti, kad Lietuvos Respublikos dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, leidžiantis spermos ir kiaušialąsčių donorystę, pažeidžia vaiko teisę užaugti tokioje aplinkoje, kuri užtikrina psichiškai stabilios asmenybės formavimąsi. Siekdami pagrįsti šią išvadą, trumpai aptarsime: 1) įstatymo projekte vartojamą lytinių ląstelių donorystės sąvoką; 2) apibrėšime vaiko teisę užaugti psichiškai stabiliai asmenybei formuotis palankioje aplinkoje bei tokios aplinkos matmenis; 3) paviršutinišką kūniškosios asmenybės dimensijos supratimą, 4) vaiko teisių pažeidimą kaip tokio supratimo pasėkmę.

Sąvokos

Žodis „donoras“ yra kilęs iš lotyniško veiksmažodžio „donare“, reiškiančio „dovanoti, aukoti“. Tačiau kilni šios sąvokos prasmė apgauna įstatymo projekto skaitytoją. Spermos donorystė iš tikrųjų reiškia jos pardavinėjimą už fiksuotą, kad ir nelabai didelį, mokestį (pvz. kai kurios Anglijos klinikos už vieną spermos „porciją“ moka 20 Anglijos svarų). Kad spermos „donorai“ ją duoda dėl užmokesčio, pripažįsta ir patys apvaisinimo klinikų gydytojai. Kad paskatinti kiaušialąsčių „donorystę“ kai kurios Anglijos klinikos neseniai buvo apsiėmę mokėti po 1500 svarų už kiaušinėlių paėmimo procedūrą vietoje dešimteriopai mažesnės sumos. Tai rodo, kad kilnumo motyvas šios rūšies „donorystėje“ yra nepakankamai stiprus, o gal ir išvis neegzistuoja (ypač tai galima pasakyti apie spermos davimą).
Galima būtų paprieštarauti, kad ir už kraujo davimą yra mokama, ir, nepaisant to, niekas neabejoja, kad „donoro“ sąvoka čia vartojama teisėtai. Tačiau yra rimtų priežasčių, kodėl kraujo davimą galima apibūdinti kilnumą suponuojančiu donorystės terminu, o spermos – ne. Iš vienos pusės, kraujo netekimas kelia didesnį iššūkį sveikatai, negu spermos ejakuliacija; kita vertus, donoro kraujas gali išgelbėti kieno nors gyvybę, ko negalima pasakyti apie spermą; trečia, nors racionaliame lygmenyje masturbacija nebelaikoma kaip nors susijusi su asmens etika, ne vienas spermos „donoras“ viešai paklaustas apie tai, kaip jis savo spermą gydytojams atidavė, regis, patirtų tam tikrą nepatogumą viešai pareikšti, kad tuo tikslu jis turėjo atlikti onanizmą „vaisingumo“ klinikoje, pasinaudodamas pornografiniais žurnalais lytiniam susijaudinimui sukelti. Net ir labai „racionaliai“ – o iš tikrųjų technologizuotai ir mechaniškai – suvokiant šį veiksmą, ne taip lengva yra priskirti jį kilnių poelgių kategorijai.

Kalbant apie antrąjį čia paminėtą prieštaravimą – kad kraujas gelbsti gyvybę, ko negalima pasakyti apie spermą – „racionaliai“ mąstant galima būtų vėl paprieštarauti, kad sperma sukuria gyvybę, ir paklausti, ar dėl to šis faktas nenusipelno dar aukštesnio etinio įvertinimo, negu gyvybės išgelbėjimas. Tačiau iš tikrųjų pats spermos „donorų“ stygius, kada už ją nėra mokama atskleidžia kitą, gilesnį, nors ir labiau intuityvų spermos davimo prasmės suvokimą. Jeigu aš galėčiau didžiuotis sutikęs žmogų, kurio gyvybę išgelbėjo mano, kaip donoro duotas kraujas, tai vargu ar taip pasijausčiau susitikęs gatvėje jaunuolį, kuris gimė iš mano sėklos ir kuriam aš esu biologinis tėvas. „Kūno ir kraujo“ požiūriu – kad ir kaip nemoksliškai iki mechanikos nužemintam mokslui skambėtų toks pasakymas – aš, kartu su mano sperma apvaisinta moterimi, jam būčiau artimiausias pasaulyje žmogus. Tuo tarpu mano gyvenimo realybė rodytų visiškai kitą santykį, būtent – visišką kraujo ir kūno ryšio paneigimą. Kaip matysime vėliau biologinė tapatybė yra neatsiejama dvasinės/psichologinės tapatybės dalis, ir tokio susitikimo metu iškylančius sunkius jausmus galima būtų apibūdinti kaip asmens tapatybės – asmens kaip vaiko to jaunuolio atžvilgiu, ir asmens kaip tėvo mano paties atžvilgiu – krizę. Psichologiniu požiūriu tai yra labai rimta asmeninė krizė, kuri, regis, ateityje bus įdėmiai tyrinėjama, tačiau jau ir dabar sunkiai išgyvenama ne vieno Petri lėkštėje pradėto žmogaus.

Vaiko teisė į psichiškai stabilią asmenybę formuojančią aplinką ir tokios aplinkos matmenys

Tokia teisė vienareikšmiškai suformuluota antrajame Jungtinių Tautų „Vaiko Teisių deklaracijos“ punkte: „Įstatymu ir kitokiomis priemonėmis vaikui turi būti garantuota ypatinga apsauga ir suteikiamos galimybės ir sąlygos sveikai ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomeninės gyvenime“. Kokios yra harmoningo vaiko vystymosi sąlygos?

Jas iškalbingai apibrėžia daugybė asmenybės formavimosi dėsnius tiriančio psichologijos mokslo duomenys. Garsi vaiko ir motinos prisirišimą nagrinėjanti anglų moksnininko Johno Bowlby mokykla teigia, kad jau pirmųjų dvylikos gyvenimo mėnesių metu vaiko santykiai su motina suformuoja mažosios asmenybės savęs vertinimą ir pasitikėjimą arba nepasitikėjimą kitais žmonėmis. Kaip žinoma, šios asmenybės savybės praktiškai nulemia psichikos stabilumą viso likusio gyvenimo metu. Bowlby mokyklos tyrinėtojai stebėjo, kaip dvylikos mėnesių kūdikio bendravimo stilius, ramybės ir pasitikėjimo laipsnis išliko praktiškai nepakitęs po trejų ir šešių metų. Lemiamą pirmųjų metų ryšio su tėvais reikšmę pabrėžia ir psichoanalitinės pakraipos vaiko vystymosi tyrinėtojai (pav. Karen Horney, Erikas Eriksonas), ir individualiosios psichologijos kūrėjas Alfredas Adleris, ir dabartiniu metu viena iš pagrindinių psichoterapijoje naudojamų asmenybės „objektinių ryšių“ teorija (Margaret Mahler ir kt.). Kaip teigia minimos mokyklos, vaiko harmoningą vystymąsi užtikrina juo besirūpinančių žmonių vidinė harmonija ir ramybė. Tačiau šių asmens savybių neįmanoma suprasti žvelgiant į žmogų izoliuotai, atsietai nuo jį supančių santykių. Vienas pirmųjų šiuos santykius pradėjęs tyrinėti amerikiečių psichiatras Murray Bowenas dar šeštajame praeito šimtmečio dešimtmetyje pastebėjo, kad schizofrenija segančio vaiko ar jaunuolio psichikos negalima adekvačiai suprasti nenagrinėjant jo santykių su motina dinamikos, kuri savo ruožtu yra neatsiejamai susijusi su šios moters santuokos psichologine situacija. Kitaip kalbant, kaip sakė kitas garsus anglų vaikų psichoanalitikas Donnald Winnicott: „nėra tokio dalyko kaip atskiras kūdikis“ ; vaikas visada yra tam tikros psichologinės šviesių ar tamsių, ramių ar neramių jausmų, minčių ir būsenų grandinės dalis. Kaip įspūdingai atskleidžia vienos žymiausių šeimos psichoterapijos autoritetu Virginijos Satir darbai, vaikas „sugeria“ tėvų liūdesį ir nerimą, nesąmoningai stengdamasis jiems padėti ir pats kentėdamas nuo nepagal metus užsikrautos psichologinės naštos. Ne mažesnę psichikos traumą vaikai patiria ir tėvams išsiskyrus. Pastaraisiais metais Vakarų šalių visuomenės dėmesio pareikalavo iškalbingi 25 metų trukusios amerikiečių psichologės Judith Walerstein skyrybų pasekmių vaiko asmenybei studijos rezultatai. Juose parodoma, kad išsiskyrusių šeimų vaikai labiau kenčia nuo psichologinių problemų, narkomanijos, alkoholizmo, blogiau mokosi nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų; taip pat akivaizdūs buvo jų sunkumai kuriant savo santuokas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad psichologijos mokslo duomenys patvirtina tai, kas buvo gerai žinoma ir gerbiama įvairių šalių ir net civilizacijų kultūroje: psichiškai stabilios vaiko asmenybės vystymąsi užtikrina harmoningoje santuokoje gyvenančių tėvų meilė ir rūpestis jais. Ir nors tokią vaiko augimo aplinką dabartiniais laikais tenka laikyti ne taip dažnai pasiekiamu idealu iš vienos pusės, o toks tos aplinkos aprašymas neturi nieko bendro su vienišų motinų ir išsiskyrusių tėvų smerkimu, neigti kad darni santuoka geriausiai užtikrina sėkmingą vaiko asmenybės vystymąsi būtų tolygu nepripažinti empiriniais stebėjimais nustatytų faktų.

Paviršutiniškas asmenybės biologinės dimensijos supratimas

Vaiko pradėjimui naudojant donoro spermą arba kiaušialąstę, vienas iš sutuoktinių nėra gimusio kūdikio biologinis tėvas arba motina. Toks dalykas gali būti siūlomas tik paviršutiniškai suvokiant kūniškosios asmenybės dimensijos svarbą tiek būsimo vaiko tapatybei, tiek sutuoktinių tarpusavio santykiams. Dirbtinio apvaisinimo problematiką nagrinėjantis Bažnyčios dokumentas „Donum Vitae“ vaiko pradėjimą panaudojant ne sutuoktinio lytines ląsteles (vad. „heterologinis apvaisinimas“) neatsitiktinai vadina ištikimybės sulaužymu ir svetimavimu. Lietuvos įstatymo projekte motinai leidžiama pasirinkti „spermos donoro fenotipą“ (2.3); nors nutylėta ką gi tai praktiškai reiškia, nesunku suprasti, kad būsimąjai motinai suteikiama teisė pasirinkti savo vaiko biologinio tėvo išvaizdą, asmenybės savybes, o gal ir intelektualinį koeficientą (tokia praktika yra spermos bankuose praktikuojama). Akivaizdu, kad į santuoką įsiterpia trečias žmogus ir jau ir taip dėl nevaisingumo pergyvenantis sutuoktinis patiria papildomą pažeminimą. Jo psichologinė padėtis santuokoje susilpninama dar ir tuo, kad jis nėra šeimoje auginamų vaikų tėvas, kai tuo tarpu jo žmona yra jų motina.

Įstatymo projekte apibrėžiama, kad vaiko tėvas yra tas žmogus, kuris sutinka, kad jo žmona būtų apvaisinta dirbtinu būdu (14.1), o lytinių ląstelių donorai neturi teisės reikalauti būti pripažintais vaiko tėvais (13.2, 14.2). Nesunku matyti, jog projekto rengėjai nesuvokia kūno ir kraujo ryšių psichologinės galios; vertinant tokią nuostatą platesniu žvilgsniu, ji patektų į naiviajam racionalumo kultui priklausančių teiginių kategoriją. Mokslo istorijoje toks technologinis entuziazmas atsitrenkė į ekologinių, o gal ir socialinių bei karinių katastrofų pasėkmes; medicinoje jis gręsia psichinės sveikatos žlugdymu. Kūniškosios asmens dimensijos nuvertinimas buvo vienas iš ryškiausių ateistiniu materializmu grindžiamos sovietinės medicinos bruožų; kaip žinia, abortas, moteriai sukeliantis gilią psichinę traumą tačiau tada laikytas tik „biologinio audinio“ pašalinimu, pirmą kartą pasaulio istorijoje buvo legalizuotas Sovietų Rusijoje 1920-aisiais metais. Tačiau jau pats dvidešimtojo amžiaus mokslas pateikė neginčijamų įrodymų, kad dar Hipokrato priesaikoje užfiksuota pagarba negimusiam kūdikiui yra visiškai racionaliai paaiškinama: nuo pat pirmo apvaisinimo momento naujoji žmogiška būtybė genetiniu požiūriu yra unikali ir nepakartojama, niekada neegzistavusi prieš šį momentą, ir niekada neegzistuosianti vėliau. Kaip suvokiama ir paprasčiausiu sveiku protu, kūniškoji dimensija yra žmogaus egzistavimo pagrindas ir jo tapatybės sąlyga; šia prasme spermos „donoro“ ar kiaušialąstės teikėjos fizinis ir psichologinis įsiterpimas į šeimą, pradėjusią vaiką dirbtinio apvaisinimo būdu, yra neišvengiamas faktas.

Belieka pastebėti, kad tokia problema neiškyla kada šeima kūdikį įvaikina. Šiuo atveju ir vyras, ir žmona vaiko atžvilgiu yra lygūs, ir vaiko buvimas nekelia grėsmės sutuoktinių vienybei.

Vaiko teisių pažeidimas

Apibendrinant galima pasakyti, kad leidimas panaudoti „donorų“ lytines ląsteles dirbtiniam apvaisinimui pažeidžia vaiko teisę užaugti psichikos stabilumą nulemiančioje aplinkoje – t.y. harmoningoje santuokoje.

Taip pat, kaip aptarėmė kalbėdami apie įstatymo projekte naudojamas sąvokas, pažeidžiama ir vaiko teisė turėti aiškią asmens tapatybę. Įstatymo projekte numatoma, kad, sulaukęs pilnametystės, vaikas įgauna teisę sužinoti kaip jis buvo pradėtas, tačiau ne apie tai, kas buvo jo biologinis tėvas arba motina. Kad žmogaus teisė žinoti savo kilmę yra labai svarbi aiškėja iš pastaruoju metu įvairiose šalyse stiprėjančių reikalavimų atskleisti „donorų“ tapatybę, kada vaikas sulaukia pilnametystės. Tačiau jei donorų anonimiškumas būtų panaikintas, savo biologinio tėvo ar motinos tapatybę sužinojęs žmogus patirtų dvasinę traumą susipažindamas su žmogumi, kuris visiškai paneigė su vaiku jį siejantį kraujo ryšį. Tad donoro lytinių ląstelių naudojimas dirbtiniam apvaisinimui sukuria psichologiškai traumuojančią situaciją nepriklausomai nuo to, ar suaugęs vaikas turi teisę sužinoti, kas yra jo tėvai, ar ne.

Vaiko teisę į psichikos formavimuisi palankią aplinką pažeidžia ir įstatymo projekte leidžiamas dirbtinis apvaisinimas įregistruotos partnerystės atveju. Giliau pasižiūrėjus į sugyventinių motyvus gyventi „partnerystėje“ o ne santuokoje, aiškėja jų negalėjimas įsipareigoti gyventi ilgą laiką. Toks leidimas nebepriklauso paviršutiniško kūniškosios asmens dimensijos suvokimui, kurį nagrinėjome šiame straipsnyje, tačiau iš esmės atliekas tą pačią ryšio tarp tėvų susilpninimo ir vaiko aplinkos destabilizavimo „funkciją“.

Siekimas bet kokia kaina turėti vaikų, berods, grindžiamas tokia tėvų teise. Tačiau vertinant krikščionišku požiūriu, vaikai yra iš Kūrėjo rankų ateinanti dovana ir tėvai turi teisę tik į santuokinį gyvenimą, tačiau ne į vaikų gimimą bet kokia kaina. Tokia „teisė“ ne tik sudaiktina vaiko asmenybę, tačiau ir sudaro nepalankias sąlygas jos vystymuisi.