2003 m., Nr. 13

Atgal

NUOMONĖS

Gintautas VAITOŠKA

Nesileiskime klaidinami

Pagrindinė organizacija, kuri Lietuvoje stengiasi sukurti įstatymus dėl abortų ir in vitro fertilizacijos, taip pat norėtų įvesti seksualinį švietimą mokyklose, yra Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija. Mane jau seniai stebina toks paradoksas: joje, kiek žinau, dirba geri ir „normalūs“ Lietuvos žmonės, tačiau daro iš esmės blogus darbus. Kodėl taip jie daro? Manau, kad jie stokoja gilesnės informacijos apie savo organizacijos šaknis. Nei piktavališkumu, nei intelekto stoka – daugelis šių žmonių yra aukštos kvalifikacijos specialistai – jų neapkaltinsi.
Lietuviškoji Asociacija yra Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos šaka (International Planned Parenthood Federation – IPPF). Federaciją 1953- aisiais metais įkūrė amerikietė Margaret Sanger. Ši ponia dvidešimtojo amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo leisti žurnalą „Gimstamumo kontrolės reviu“, kuris ilgus metus aktyviai propagavo rasistines ir eugenines pažiūras, jo puslapiuose reiškėsi net Hitlerio ideologai. Apie tai, deja, pamiršta. M. Sanger šiais laikais yra giriama už sėkmingą kovą gerinant moterų „reprodukcinę“ sveikatą, ir netgi egzistuoja „Tarptautinė Margaret Sanger premija“ už pasiekimus „reprodukcinės“ sveikatos srityje. Istoriją suklastoti yra labai lengva. Kad Margaret Sanger apibūdinimas nėra išgalvotas, paliudija jos pačios teiginiai:
„Rasės pagerinimo klausimas reikalauja nepaprasto dėmesio... Argi neatėjo laikas apginti mūsų vaikų ir jų būsimų vaikų? Degeneratų, imbecilų ir silpnapročių dauginimasis turi būti sustabdytas!“ – rašė Margaret Sanger savo įsteigtame žurnale 1921 metais. „Šiandien eugenika (t.y. rasės pagerinimo mokslas, kuris buvo nacių naudojamas pagrįsti žydų, čigonų, psichinių ligonių, homoseksualų ir pan. žudymui – G.V.) yra pats adekvačiausias metodas rasinėms, politinėms ir socialinėms problemoms išspręsti. ...Šiame dalyke nėra teisinga, kad išsilavinusių ir pasiturinčių klasių tėvai imtų lenktyniauti vaisingumu su silpnapročiais, psichiniais ligoniais ir skurdžiais. Atvirkščiai, pats būtiniausias šiandieninis uždavinys yra neskatinti fiziškai ir psichiškai nevisaverčių vaisingumo“. (M. Sanger „Eugeninė gimstamumo kontrolės propagandos vertė“.) M. Sanger yra pasiryžusi neapsiriboti įprastais gimstamumo kontrolės metodais, t. y. abortu, kontracepcija ir sterilizacija – nors ir pastarąją „žemesnės rūšies“ individams ji siūlė taikyti priverstinai. Tame pačiame straipsnyje ji kalba: „Vaisingumo kontrolė negali būti ta panacėja, kuri magiškai panaikins praeities ir dabarties disgeniško dauginimosi ydas (evils of disgenic breeding). Jei visuomenė ir toliau abejingai skatins tą atsitiktinį ir chaotišką veisimąsi, kuris yra mūsų kvailai žiauraus sentimentalumo rezultatas, gali tekti imtis drastiškų ir spartietiškų metodų“. Kokie metodai buvo naudojami Spartoje, visi žinome: netikę kūdikiai būdavo nužudomi. Tad ką galima pasakyti apie tokias IPPF įkūrėjos, dabar tebegarbinamos ir meiliai Gretute („Margie“) vadinamos M. Sanger pažiūras? Pacituosime dar keletą „įspūdingų“ jos minčių: „Pats gailestingiausias dalykas, kurį didelė šeima gali padaryti savo kūdikiui, yra jį užmušti“ (knyga „Moteris ir naujoji rasė“, 1920). „Sukurkime grynakrauję rasę!“ (vieno „Gimstamumo kontrolės apžvalgos“ numerių moto). „Pati sėkmingiausia taktika apšviesti negrą yra tai daryti pasinaudojant religija. Mes nepageidaujame, kad paplistų žinia, jog norime išnaikinti negrų populiaciją, ir būtent pastorius yra tas asmuo, kuris gali pataisyti šią idėją, jei ji kada paaiškėtų maištingesniems tos populiacijos nariams“(laiškas Clarence Gamble, 1939 m.).
Kaipgi dabar yra su Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos specialistais? Kaip jau minėjau, daugelis jų yra puikūs žmonės, kurie, mano manymu, nė nenutuokia apie tokias savo „motininės“ organizacijos šaknis. Štai dr. Esmeralda Kuliešytė, kurią asmeniškai pažįstu, – brandi asmenybė, išsilavinusi moteris; arba dr. Petras Klimas: puikus specialistas, žmogus, gerbiantis šeimos vertybes ir ne vienam iš mūsų galintis būti rūpestingo tėvo ir vyro pavyzdžiu. Reikia pasakyti, kad IPPF vadovybė padarė viską, kad tokius žmones apgautų. Štai trečiojo dešimtmečio pabaigoje naciams tapus nepopuliariems, M. Sanger nustojo naudoti eugenikos terminą kaip per daug akivaizdžiai atskleidžiantį jos neapykantą „degeneratams“ ir „silpnapročiams“. Pati „gimstamumo kontrolė“ laikui bėgant tapo ne tokiu negatyviu terminu („kontrolė“), o gražiai ir išties humanistiškai skambančiu „šeimos planavimu“. „Atsakingos tėvystės“ terminas irgi gerai pridengia makabrišką IPPF ideologiją. Taigi žmonės, kurie nesusidūrė su jos ištakas parodančia informacija, gali nuoširdžiai tikėti šios organizacijos gerais tikslais ir jų energingai siekti.
Kas nors gali paprieštarauti, kad dabartinė Planuota tėvystė rasistinių užmačių nebeturi ir šiais laikais siekia tik štai tokių kilnių tikslų: „kiekvienos moters teisė laisvai pasirinkti, kaip tvarkytis su savo reprodukcine sveikata“. Žodžiu, kad moteris galėtų pati nuspręsti dėl to, kiek vaikų ji gimdys, kada pastos ir kad jei ji norės pasidaryti abortą, jis bus atliekamas „saugiai“ ir kvalifikuotai. Nediskutuodami dabar apie aborto medicininę ir psichologinę žalą moteriai, čia tik pastebėsime, kad, nepaisant panašių „laisvės“ deklaracijų, ši organizacija aktyviai remia drakonišką Kinijos „vieno vaiko“ politiką, į kurią įeina priverstiniai abortai, priverstinė sterilizacija ir netgi specialūs kambariai, kuriuose paliekami mirti nuo bado nepageidaujami vaikai, dažniausiai mergaitės. Nenorėdama savo paramos Kinijai nutraukti, IPPF netgi atsisakė JAV vyriausybės finansavimo savo veiklai, o Japonijos su IPPF susijusi organizacija gyrė „efektyvią“ kinų politiką savo žurnale. Tuo tarpu Vakarų šalyse iš abortų Planuota tėvystė gauna dideles pajamas: štai Alano Gutmacherio institutas – anksčiau buvęs Planuotos tėvystės padalinys — 1993 metais skundžiasi, kad „tik“ du trečdaliai abortų ir 86 proc. sterilizacijų JAV yra atliekami IPPF padalinių. Kodėl skundžiasi? To paties instituto duomenimis, per metus IPPF gauna per 30 milijonų dolerių pelno, bet norėtų gauti dar daugiau. Esu visiškai tikras, kad mūsų Lietuvos ginekologai, per apgaulę dalyvaujantys IPPF veikloje, tokių dalykų paprasčiausiai neturėjo progos sužinoti, o patys niekada nebuvo ir nebus suinteresuoti užsiimti abortų praktika dėl to, kad ji neša neblogus pinigus. Tą patį galima pasakyti ir apie pinigus, plaukiančius iš farmacijos kompanijų, gaminančių kontraceptines priemones. Negi gydytojas gali susigundyti platinti kontracepciją dėl to, kad kompanija surengia šaunią konferenciją su gerais pietumis ir kitokiais prizais ar užmoka už gerą ekskursiją? Niekas negalėtų patikėti tokiais smulkmeniškais mūsų specialistų motyvais. Taigi mūsų mieli kolegos iš Šeimos planavimo asociacijos stengiasi pagerinti Lietuvos šeimų gyvenimą. Tuo aš visiškai neabejoju, kaip minėjau, bent kiek tuos puikius specialistus pažindamas. Problema vėlgi ta pati: informacijos – ne proto ar doros – trūkumas. Ar galėtų jie teigti, kad „seksualinis švietimas“ arba „lytinis auklėjimas“ padeda išugdyti brandžią asmenybę, pajėgią sukurti stabilią, vaikams ir sutuoktiniams laimę teikiančią santuoką, jeigu žinotų, kad Planuotos tėvystės seksualinio švietimo koncepcija remiasi skandalingai pagarsėjusio seksologo Alfred Kinsey pažiūromis? Štai ispanų kalba išleistoje pedagoginėje priemonėje seksualinio švietimo mokytojams („Teaching Human Sexuality in Schools: A Teacher’s Manual, IPPF, New York, 1985) kalbama, kad mokiniai turėtų diskutuoti apie „homoseksualizmą, biseksualizmą ... ir taip pat apie seksą su gyvuliais, sadizmą, mazochizmą, ekshibicioninzmą ir vojerizmą...“ Sakysite, gal tik „diskutuoti“... Tačiau bent kiek susipažinus su Alfred Kinsey darbais tampa aišku, kad vien tik diskusija neapsiribojama. Štai viename iš lytinio auklėjimo vadovėlių („Learning About Sex: The Contemporary Guide for Young Adults, by Garry F. Kelly, 1986, New York) rašoma: „Visai nemaža dalis žmonių kuriame nors savo gyvenimo epizode turi seksualinį kontaktą su gyvuliais – ir ypač berniukai, gyvenantys kaimuose. Nėra jokių įrodymų, kad tokie kontaktai su gyvuliais yra kenksmingi“. O kodėl gi jie turėtų būti kenksmingi? Alfred Kinsey, Margaret Sanger ir Alan Gutmacher, kuris vėliau buvo Planuotos tėvystės direktoriumi, draugas teigė, kad yra šešios galimos seksualinės iškrovos ir nė viena iš jų nėra geresnė už kitą: masturbacija, naktinės emisijos, heteroseksualinis petingas, heteroseksualinis aktas, homoseksualiniai santykiai ir seksas su kitų rūšių gyvuliais. Kaip žinia, pats Alredas Kinsey, prieš pradėdamas savo karjerą seksologijoje, buvo vienas žinomiausių pasaulyje vapsvų gyvenimo specialistų; galima manyti, kad seksas su žinduoliais jam buvo neblogas evoliucijos žingsnis pirmyn...
Neturiu jokių abejonių, kad kolegos iš Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos net pasipiktintų, jei jiems kas prikištų, jog jie norėtų, kad panašūs dalykai būtų dėstomi Lietuvos mokyklose. Bet tai tik išryškina problemos esmę: tiek visuomenė, tiek patys Planuotos tėvystės Lietuvoje nariai nepakankamai gerai žino šios organizacijos pamatinę filosofiją. Greičiausiai patys išraiškingiausi šios „slaptosios doktrinos“ teiginiai yra atskleidžiami tik labiausiai patikimiems nariams. Tačiau tam tikra prasme šie kraštutiniai seksualinio švietimo ideologo teiginiai atspindi bendrą labai svarbią seksualinio švietimo nuostatą: yra netikima, kad žmogus, skirtingai nei gyvulys (Kinsey savo įžymiuosiuose šeštojo dešimtmečio „Pranešimuose“ dažnai naudojo terminą „žmogiškasis gyvulys“ – „human animal“), gali valdyti savo gimties energiją, o ne būti aklai jos vedamas. Aš suprantu, kad už tokį teiginį tuoj pat būsiu geriausiu atveju pavadintas naiviu idealistu. Tačiau tam tikro idealizmo mūsų gyvenime rodos yra ne per daug, o trūksta: instinkto suvaldymu yra pagrįsti visi kultūros ir civilizacijos laimėjimai, beje, ne vien Vakarų. Prisminkime kad ir vieną didžiausių visų laikų politinių lyderių Gandį, savo raštuose pabrėžusį indiškojo dvasingumo tradiciją, pagal kurią turėjimas galios sau pačiam yra vienintelis asmenybės brandos požymis, arba kad ir lietuviškąjį orientalistą Vydūną, taip aktyviai skelbusį skaistaus gyvenimo idealus. Pagaliau netgi pati psichoanalizė, kuria pasirėmus buvo sukurta ir paskleista imperatyvaus juslinio pasitenkinimo filosofija, teigia, kad psichinės sveikatos požymis yra pripažinti savo seksualumą kaip puikų asmenybės aspektą, o paskui galėti arba jį išreikšti, arba susilaikyti nuo to, jeigu tam esama priežasčių. Netikėjimas jaunuolio pajėgumu gyvenime siekti kilnesnių tikslų ir meilės, gražesnės nei trumpalaikis emocinis ir fizinis pasitenkinimas, vedantis į išsiskyrimo skausmą arba į dar didesnes komplikacijas, yra suprantamas, nes tokią mintį transliavo „įžymieji“ dvidešimtojo amžiaus seksologai, tačiau jis yra nepagrįstas moksliniu asmenybės supratimu. Beje, naujausieji JAV Ligų kontrolės centro tyrimai skelbia, kad per laikotarpį nuo 1991 iki 2001 metų skaičius vidurinių mokyklų moksleivių, kurie teigia dar nepradėję lytinio gyvenimo, išaugo 10 procentų. Kodėl taip įvyko? Per pastaruosius metus JAV, susidūrus su Planuotos tėvystės lytinio švietimo programų neefektyvumu sumažinti paauglių nėštumo atvejų, labai išpopuliarėjo skaistų gyvenimą teigiančios programos. Ir pats paauglių nėštumo atvejų skaičius žymiai sumažėjo: apskritai 11 procentų, o tarp jaunuolių nuo 15 iki 17 metų net 39 procentais! Ir šie duomenys skelbiami to paties Alano Gutmacherio instituto – taigi neapkaltinsi jų neobjektyvumu. Žinoma, tyrėjai gal ir norėtų laurus priskirti lytinio švietimo kampanijai, tačiau tai gana sunku padaryti, kadangi dar dešimtąjame XX amžiaus dešimtmetyje net iš oficialių instancijų girdėjosi daug nusivylimo balsų dėl prezervatyvų ir panašių kampanijų efektyvumo. Lygiai taip pat, kaip kad dar šiemet toks nusivylimas buvo išreikštas Didžiosios Britanijos oficialių sveikatos apsaugos pareigūnų: iš pastojusių paauglių penkiasdešimt procentų merginų naudojo kontraceptines piliules! Žmogus nėra nei gyvulys, nei mechaninis aparatas – paprasta logika, sakanti, kad nėštumui išvengti užtenka kursų, per kuriuos išmokoma kaip tinkamai praryti tabletę, yra aiškiai neveiksminga. Kodėl – šis klausimas aiškiai pranoksta ginekologijos ribas. Net kovos su AIDS agentūros pastaruoju metu ima keisti savo braižą: štai dar šį rudenį Afrikos šalių specialistai kartu lankėsi Ugandoje, kuri vienintelė iš šio kontinento valstybių sugebėjo sustabdyti AIDS plitimą pabrėžiančių susilaikymą programų pagalba! Tad Planuota tėvystė remiasi jau pasenusia hipių laikų ideologija; Jungtinėse Amerikos Valstijose, šalyje, iš kurios tam tikra prasme ateina visa kas blogiausia ir geriausia, šiuo metu kalbama, kad seksualinės revoliucijos banga jau pasiekė dugną ir šeimos vertybių svarba tapo nediskutuotinu dalyku. Planuotos tėvystės autoritetas susvyravo ir Jungtinėse Tautose: ilgą laiką intensyviai kontroliavus gimstamumą, jis tapo taip „sukontroliuotas“, jog tam, kad nesustotų Europos ir Japonijos pramonė, per artimiausius dešimtmešius prireiks milijonų imigrantų, atvykstančių iš Afrikos ir Azijos šalių. Ir vėl tiesmuka logika: Margaret Sanger nuostabai, savo gimstamumą apribojo ne tiek imbecilai, negrai ir kitos, jos nuomone, žemesnės rasės, baltoji europietiškoji ir amerikietiškoji „aukštuomenė“. Turbūt teta Greta šiuo atveju turėtų pasakyti garsųjį „Uups!“
Tad norėčiau ir Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos narius pakviesti pasigilinti į šiuos faktus, mąstyti moksliškai ir atsiriboti nuo moraliai pasenusio Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos palikimo. Nemanyti, kad Lietuvos jaunuolis yra liurbis, vedžiojamas už nosies aklų gamtos jėgų, ir kad jo intelektas pajėgia suprasti tik prezervatyvo panaudojimo instrukciją. Siūlyčiau atidžiai panagrinėti ir puikius statistinius duomenis iš kaimyninės Lenkijos ten įvedus gyvybę saugojantį įstatymą. Nukreipti savo gerą specialistų kompetenciją etiškos medicinos linkme. Vietoj Kinsey „žmogiškojo gyvulio“ pasirinkti Žmogų – tai juk kiekvieno gydytojo pašaukimas.