Į svetainės "Už gyvybę" pradžią Naujausias "Už gyvybę" numeris
2003 m., Nr. 13

NUOMONĖS

Kęstutis PUKELIS

Pasaulėžiūros kontrabanda valstybės vardu


Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas prieštarauja demokratinei nuostatai ir įstatymo, kaip mechanizmo, didinančio visuomenėje santarvę, paskirčiai. Šio įstatymo kūrėjai, visiškai neatsiklausę visuomenės, visų pirma moksleivių tėvų, ketina primesti visiems mokiniams (vadinasi, ir jų tėvams) privalomą lytinį švietimą mokyklose. Vadinasi, tėvai neturės teisės spręsti: reikia ar nereikia jų vaikui lytinio švietimo, ir kokio, jei reikia? Kita vertus, gal reikia stiprinti lytinį ugdymą mokykloje? Kodėl lytinis švietimas turi būti privalomas mokomasis dalykas, jei kai kuriems tėvams pagal jų pasaulėžiūrą ir įsitikinimus atrodo, kad jų vaiko „šviesti“ šiais klausimais nereikia? Kas kita būtų šioje srityje jauną žmogų ugdyti. Tačiau politikai netgi neskiria sąvokų „švietimas“ ir „ugdymas“. O tai analogiška, jei fizikai sakytų, kad „elektra“ ir „radiacija“ – tas pat. Taigi šio įstatymo projektas yra tiesiog neprofesionaliai parengtas, nedemokratiškas ir dirbtinai inicijuotas.
Apskritai kalbame apie dalykus, susijusius su skirtingomis pasaulėžiūros nuostatomis, kurios šiuo atveju pasireiškia skirtingais, konfrontuojančiais požiūriais į tai, kaip reikia rengti jauną žmogų lyties instinkto prabudimui: lytinį ugdymą ir lytinį švietimą. Pedagogikos teorijoje yra aiškiai pasakyta, kad su pasaulėžiūra susiję dalykai negali būti primetami kažkokiu mokomuoju dalyku be tėvų žinios ir sutikimo. Todėl ir šiuo atveju įstatymo rengėjams derėtų pagalvoti, kas turi prigimtinę teisę spręsti apie jauno žmogaus pasaulėžiūros dalykus. Bet šįkart Seimas tarsi imasi dvasinio kontrabandininko pozicijos apeidamas legalius klausimo sprendėjus – tėvus. Taip, galbūt dalis tėvų mano, kad lytinio švietimo reikia, bet taip pat akivaizdu, kad kita dalis mano priešingai. Šiuo atveju pastarųjų nuomonė atmetama ir taip įstatymas didina įtampą ir dalies žmonių nepasitenkinimą. Tai įstatymo trūkumas politologiniu aspektu.
Ką ir kaip reikėtų daryti? Šiame įstatyme tiesiog turėtų būti numatytos sąlygos, kad tai, ko mokyti vaikus, sprendžia mokyklos pedagoginė bendruomenė, kurią paprastai sudaro mokytojai, tėvai ir moksleiviai. Jei jie nusprendžia, kad lytinio švietimo reikia – prašom. Demokratiniame įstatyme tiesiog turi likti pasirinkimo teisė. Kitas klausimas, kas mokės, jei mokyklos pedagoginė bendruomenė nuspręs, kad toks mokymo dalykas yra būtinas? Juk atsiras papildomas mokomasis dalykas, vadinasi, reikės kurti programas, vaizdines priemones, rengti specialistus, rašyti vadovėlius ir t. t. Tam reikės papildomų lėšų. Jos turėtų būti skiriamos iš bendro visų mūsų biudžeto. Kaip pasielgti tokiu atveju? Manau, jog pedagoginė bendruomenė, kuri nusprendė, kad be lytinio švietimo kaip mokomojo dalyko įvedimo į mokymo turinį ji nebegali toliau gyventi, turėtų atsisakyti kokio nors jau esamo mokomojo dalyko. Lyg ir teisingiau, bet praktiškai suderinti, kaip nepažeisti niekieno interesų, vis dėlto bus labai sunku. Pagaliau nereikia pamiršti, kad už kiekvieną mokomąjį dalyką reikia atsiskaityti, nes kiekvienas jis yra orientuotas į tam tikrų kompetencijų (gebėjimų) įgijimą. Pabrėžiu: ne kieno nors paprašyti, kad už jį parašytų, suskaičiuotų, perskaitytų ar išvirtų, bet kad pats moksleivis mokėtų šitai savarankiškai padaryti. Tai mokomojo dalyko alfa ir omega. Vadinasi, šiuo atveju, tiesiai tariant, kažkam teks imtis atsakomybės ir tikrinti, ar moksleivis moka „įsidėti“, „užsimauti ar užmauti“, žodžiu, reikiamai elgtis tam tikru momentu su tam tikromis priemonėmis. Ir to planuojama mokyti kaip tik tokio amžiaus vaikus, kai pradeda siausti pirmosios hormonų audros. Kažin ar apie tai buvo mąstoma prieš rengiant šį projektą? Jei ne, tai gal pakaktų ugdymo valandėlių? Ir jas reikėtų organizuoti suderinus su tėvais. Įstatymo projekto rėmėjai labai dažnai argumentuoja: „Negi jūs nepasitikėsite specialiai apmokytais mokytojais?“ Galiu vienareikšmiškai atsakyti: ne, nes aš niekada nepasitikėsiu „specialiai apmokytu ugniagesiu“, kuris „profesionaliai“ kurstys ugnį prie dinamito statinės. Lygiai tą patį galime pasakyti ir apie mokytoją: jei jis ryšis lytinio švietimo funkcijos plėtotei mokykloje, vadinasi, jis yra ne profesionalas, o visiškas diletantas, nieko neišmanantis apie ugdymo teoriją ir praktiką.
Kita vertus, ne paslaptis, kad šis įstatymas gali būti finansiškai naudingas tam tikrai grupei žmonių. Jo įteisinimas tiesiog padėtų „ugdyti“ šios grupės paslaugų ir prekių vartotojus ateityje, išplėstų jiems rūpimą pardavimo rinką. Kitaip tariant, šis įstatymas yra rinkodarinis. Be to, Vakarų pasaulio patirtis rodo, kad kontraceptikai nepanaikina ir nepageidaujamo nėštumo problemos, apie kurią taip garsiai šaukia įstatymo projekto proteguotojai. Priešingai – netikėtai pastojusi jauna mergina patiria didelį stresą, neapgalvotai daro abortą, ir yra tikimybė, kad papildo nevaisingų moterų statistiką. Tuomet kreipiamasi į nevaisingumo klinikas, mokami didžiuliai pinigai ir tikimasi susilaukti jau net sapnuojamo, norimo kūdikio. Taigi visi turi darbo…
Girdime ir tokius argumentus: vaikai vis tiek viską „apie tai“ sužinos, tik gatvėje. Todėl geriau juos mokysime „kultūringai“. Tiesiai tariant, kažkas, pasinaudodamas įstatymo jėga, nori gatvę „atnešti“ į mokyklą ir taip mokyklą paversti gatve? Lytinio instinkto prabudimo problema buvo aktuali kiekvienai kartai jau tūkstančius metų. Norint ją išspręsti, reikia ne šviesti (beatodairiškai teikti žinias šia tema) ir taip dirginti jaudrią vaiko vaizduotę, o ugdyti valią, kuri, prabudus lyties instinktui, būtų pajėgi tramdyti kūno žaizdre įsiplieskiančias aistras. Lytinės srities vaizdiniai svaigina kiekvieną žmogų. Skirtumas tik tas, kad suaugusieji jau turi pakankamai valios ir patirties juos suvaldyti, o paaugliai gali visiškai apsvaigti ir tuomet per keletą minučių padaryti tokių dalykų, dėl kurių tenka gailėtis visą gyvenimą.
Pedagogikoje galioja tas pats dėsnis kaip ir gyvenime: būtų gerai, kad politikai, proteguojantys šį įstatymą, patys žmogiškai paklaustų savęs, ar jiems tikrai svarbu ir labai reikia, kad jų vaikus kažkas mokytų „įsidėti“, „užmauti arba užsimauti“, tikrintų, ar jie tai daro taisyklingai, mokytų kitų tos srities dalykų, užduotų namų darbus (ir, kaip daugeliu atvejų, patiems tėveliams teks padėti savo vaikams gerai atlikti namų darbus) ir taip skatintų kuo anksčiau išbandyti ir patirti tai, nuo ko visais laikais tėvai saugojo savo vaikus. Jei politikai, šio įstatymo projekto proteguotojai, tokių dalykų vis dėlto nenorėtų, tai gal to nereikėtų siūlyti ir kitiems mūsų tautos vaikams?