|
|
2003
m., Nr. 13
|
|
NUOMONĖS
Kęstutis PUKELIS
Pasaulėžiūros kontrabanda valstybės vardu
Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas prieštarauja demokratinei nuostatai
ir įstatymo, kaip mechanizmo, didinančio visuomenėje santarvę, paskirčiai.
Šio įstatymo kūrėjai, visiškai neatsiklausę visuomenės, visų pirma moksleivių
tėvų, ketina primesti visiems mokiniams (vadinasi, ir jų tėvams) privalomą
lytinį švietimą mokyklose. Vadinasi, tėvai neturės teisės spręsti: reikia
ar nereikia jų vaikui lytinio švietimo, ir kokio, jei reikia? Kita vertus,
gal reikia stiprinti lytinį ugdymą mokykloje? Kodėl lytinis švietimas
turi būti privalomas mokomasis dalykas, jei kai kuriems tėvams pagal jų
pasaulėžiūrą ir įsitikinimus atrodo, kad jų vaiko šviesti šiais klausimais
nereikia? Kas kita būtų šioje srityje jauną žmogų ugdyti. Tačiau politikai
netgi neskiria sąvokų švietimas ir ugdymas. O tai analogiška, jei
fizikai sakytų, kad elektra ir radiacija tas pat. Taigi šio įstatymo
projektas yra tiesiog neprofesionaliai parengtas, nedemokratiškas ir dirbtinai
inicijuotas.
Apskritai kalbame apie dalykus, susijusius su skirtingomis pasaulėžiūros
nuostatomis, kurios šiuo atveju pasireiškia skirtingais, konfrontuojančiais
požiūriais į tai, kaip reikia rengti jauną žmogų lyties instinkto prabudimui:
lytinį ugdymą ir lytinį švietimą. Pedagogikos teorijoje yra aiškiai pasakyta,
kad su pasaulėžiūra susiję dalykai negali būti primetami kažkokiu mokomuoju
dalyku be tėvų žinios ir sutikimo. Todėl ir šiuo atveju įstatymo rengėjams
derėtų pagalvoti, kas turi prigimtinę teisę spręsti apie jauno žmogaus
pasaulėžiūros dalykus. Bet šįkart Seimas tarsi imasi dvasinio kontrabandininko
pozicijos apeidamas legalius klausimo sprendėjus tėvus. Taip, galbūt
dalis tėvų mano, kad lytinio švietimo reikia, bet taip pat akivaizdu,
kad kita dalis mano priešingai. Šiuo atveju pastarųjų nuomonė atmetama
ir taip įstatymas didina įtampą ir dalies žmonių nepasitenkinimą. Tai
įstatymo trūkumas politologiniu aspektu.
Ką ir kaip reikėtų daryti? Šiame įstatyme tiesiog turėtų būti numatytos
sąlygos, kad tai, ko mokyti vaikus, sprendžia mokyklos pedagoginė bendruomenė,
kurią paprastai sudaro mokytojai, tėvai ir moksleiviai. Jei jie nusprendžia,
kad lytinio švietimo reikia prašom. Demokratiniame įstatyme tiesiog
turi likti pasirinkimo teisė. Kitas klausimas, kas mokės, jei mokyklos
pedagoginė bendruomenė nuspręs, kad toks mokymo dalykas yra būtinas? Juk
atsiras papildomas mokomasis dalykas, vadinasi, reikės kurti programas,
vaizdines priemones, rengti specialistus, rašyti vadovėlius ir t. t. Tam
reikės papildomų lėšų. Jos turėtų būti skiriamos iš bendro visų mūsų biudžeto.
Kaip pasielgti tokiu atveju? Manau, jog pedagoginė bendruomenė, kuri nusprendė,
kad be lytinio švietimo kaip mokomojo dalyko įvedimo į mokymo turinį ji
nebegali toliau gyventi, turėtų atsisakyti kokio nors jau esamo mokomojo
dalyko. Lyg ir teisingiau, bet praktiškai suderinti, kaip nepažeisti niekieno
interesų, vis dėlto bus labai sunku. Pagaliau nereikia pamiršti, kad už
kiekvieną mokomąjį dalyką reikia atsiskaityti, nes kiekvienas jis yra
orientuotas į tam tikrų kompetencijų (gebėjimų) įgijimą. Pabrėžiu: ne
kieno nors paprašyti, kad už jį parašytų, suskaičiuotų, perskaitytų ar
išvirtų, bet kad pats moksleivis mokėtų šitai savarankiškai padaryti.
Tai mokomojo dalyko alfa ir omega. Vadinasi, šiuo atveju, tiesiai tariant,
kažkam teks imtis atsakomybės ir tikrinti, ar moksleivis moka įsidėti,
užsimauti ar užmauti, žodžiu, reikiamai elgtis tam tikru momentu su
tam tikromis priemonėmis. Ir to planuojama mokyti kaip tik tokio amžiaus
vaikus, kai pradeda siausti pirmosios hormonų audros. Kažin ar apie tai
buvo mąstoma prieš rengiant šį projektą? Jei ne, tai gal pakaktų ugdymo
valandėlių? Ir jas reikėtų organizuoti suderinus su tėvais. Įstatymo projekto
rėmėjai labai dažnai argumentuoja: Negi jūs nepasitikėsite specialiai
apmokytais mokytojais? Galiu vienareikšmiškai atsakyti: ne, nes aš niekada
nepasitikėsiu specialiai apmokytu ugniagesiu, kuris profesionaliai
kurstys ugnį prie dinamito statinės. Lygiai tą patį galime pasakyti ir
apie mokytoją: jei jis ryšis lytinio švietimo funkcijos plėtotei mokykloje,
vadinasi, jis yra ne profesionalas, o visiškas diletantas, nieko neišmanantis
apie ugdymo teoriją ir praktiką.
Kita vertus, ne paslaptis, kad šis įstatymas gali būti finansiškai naudingas
tam tikrai grupei žmonių. Jo įteisinimas tiesiog padėtų ugdyti šios
grupės paslaugų ir prekių vartotojus ateityje, išplėstų jiems rūpimą pardavimo
rinką. Kitaip tariant, šis įstatymas yra rinkodarinis. Be to, Vakarų pasaulio
patirtis rodo, kad kontraceptikai nepanaikina ir nepageidaujamo nėštumo
problemos, apie kurią taip garsiai šaukia įstatymo projekto proteguotojai.
Priešingai netikėtai pastojusi jauna mergina patiria didelį stresą,
neapgalvotai daro abortą, ir yra tikimybė, kad papildo nevaisingų moterų
statistiką. Tuomet kreipiamasi į nevaisingumo klinikas, mokami didžiuliai
pinigai ir tikimasi susilaukti jau net sapnuojamo, norimo kūdikio. Taigi
visi turi darbo
Girdime ir tokius argumentus: vaikai vis tiek viską apie tai sužinos,
tik gatvėje. Todėl geriau juos mokysime kultūringai. Tiesiai tariant,
kažkas, pasinaudodamas įstatymo jėga, nori gatvę atnešti į mokyklą ir
taip mokyklą paversti gatve? Lytinio instinkto prabudimo problema buvo
aktuali kiekvienai kartai jau tūkstančius metų. Norint ją išspręsti, reikia
ne šviesti (beatodairiškai teikti žinias šia tema) ir taip dirginti jaudrią
vaiko vaizduotę, o ugdyti valią, kuri, prabudus lyties instinktui, būtų
pajėgi tramdyti kūno žaizdre įsiplieskiančias aistras. Lytinės srities
vaizdiniai svaigina kiekvieną žmogų. Skirtumas tik tas, kad suaugusieji
jau turi pakankamai valios ir patirties juos suvaldyti, o paaugliai gali
visiškai apsvaigti ir tuomet per keletą minučių padaryti tokių dalykų,
dėl kurių tenka gailėtis visą gyvenimą.
Pedagogikoje galioja tas pats dėsnis kaip ir gyvenime: būtų gerai, kad
politikai, proteguojantys šį įstatymą, patys žmogiškai paklaustų savęs,
ar jiems tikrai svarbu ir labai reikia, kad jų vaikus kažkas mokytų įsidėti,
užmauti arba užsimauti, tikrintų, ar jie tai daro taisyklingai, mokytų
kitų tos srities dalykų, užduotų namų darbus (ir, kaip daugeliu atvejų,
patiems tėveliams teks padėti savo vaikams gerai atlikti namų darbus)
ir taip skatintų kuo anksčiau išbandyti ir patirti tai, nuo ko visais
laikais tėvai saugojo savo vaikus. Jei politikai, šio įstatymo projekto
proteguotojai, tokių dalykų vis dėlto nenorėtų, tai gal to nereikėtų siūlyti
ir kitiems mūsų tautos vaikams?
|