2003 m., Nr. 13

Atgal

FAKTAI

Birutė NAUJŪNAITĖ

Aukso gysla

Į Lietuvos švietimo sistemą lytinis švietimas aktyviai pradėtas diegti 1993 m. Tais metais Atviros Lietuvos fondas (ALF), pritariant Kultūros ir švietimo ministerijai, surengė savaitės apmokymus Pabaltijo mokytojams Druskininkuose. „Mokykloje vaikai turėtų plačiau sužinoti apie šio amžiaus marą – AIDS. Gal kai kuriems mokytojams tai atrodys ir nepriimtina, tačiau amerikietės siūlė klasėje mokiniams parodyti vieną iš apsaugos priemonių – prezervatyvą, paaiškinti, kaip juo naudotis. Amerikoje, statistikos duomenimis, apie 90 proc. moksleivių ir studentų praktikuoja oralinį seksą, nes toks santykiavimas nesukelia nepageidaujamos pasekmės – nėštumo. Tačiau grėsmė užsikrėsti AIDS lieka, todėl dabar jiems rekomenduojama specialios plėvelės burnos apsaugai. Jei, apie tai kalbant, vaikai jaučiasi nejaukiai, galima pajuokauti“ – aprašo šiuos apmokymus „Respublika“ (1993 04 22).
1996 m ALF pastangomis surengti 45 trijų dienų seminarai ir tokioje dvasioje buvo apmokyta 1100 mokytojų, 1997 m. – 72 trijų dienų seminarai ir apmokyti 1800 mokytojų . Todėl visai nenuostabu, kad pedagogams šiandien sudėtinga atskirti lytinį švietimą nuo lytinio auklėjimo ar ugdymo: 2001 m. atliktoje V. Daudaravičienės pedagogų apklausoje į klausimą: „Ar yra skirtumas tarp lytinio auklėjimo, lytinio švietimo ir lytinio ugdymo, daugiau nei trečdalis apklaustųjų atsakė maną, jog nėra skirtumo tarp šių sąvokų (1 ). Įdomus faktas: daugumos mokyklinių vadovėlių, kuriuose palankiai kalbama apie kontraceptikus, leidybą taip pat finansavo ALF.

Nutylėjimas kelia pavojų vaikų sveikatai
1995 m. į lytinių švietėjų gretas įsitraukė Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija (ŠPSSA, direktorė Esmeralda Kuliešytė, prezidentas – Juozas Oleka). Ši asociacija yra Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos padalinys. ŠPSSA pradėjo lytiškai šviesti ne tik mokytojus, bet ir mokinius. Asociacijos jaunimo lytinio švietimo centrai įsteigti penkių Lietuvos miestų: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio valstybiniuose visuomenės sveikatos mokymo centruose. Jaunimo lytinio švietimo centruose „parengti mokymo kursuose (kuriuos praveda gydytojai, pedagogai, psichologai) paaugliai savanoriai patys skleidžia informaciją apie reprodukcinę–lytinę sveikatą savo bendraamžiams pagal Asociacijos parengtą lytinio švietimo programą skirtingoms moksleivių amžiaus grupėms (nuo 11 iki 18 m. amžiaus). Per metus jaunimo sveikatos mokymo centrai užmezgė ryšius su 100 Lietuvos mokyklų, pravedė per tūkstantį pokalbių apie reprodukcinę sveikatą su 45 000 jaunuolių“ (www.spa.lt).
Be šių centrų, Kaune jaunimo centrai įsikūrė dar Dainavos ir Šilainių poliklinikose. Pasidomėjus, kaip vaikams pateikiama informacija, pasirodo, nusižengiama ne tik LR farmacinę veiklą reglamentuojantiems įstatymams, bet ir pagrindiniam lytinio švietimo entuziastų dokumentui – TPTF seksualinių teisių chartijos 6 skyriui „Teisė į informaciją ir švietimą“. Dainavos jaunimo centre rastuose kontraceptikų reklaminiuose lapeliuose informacija pateikta tik iš vienos pusės: nėra paaiškinimo apie hormoninių piliulių pašalinį poveikį ir kontraindikacijas. Kontraceptinės piliulės siūlomos vartoti netgi kosmetiniais sumetimais – nuo spuogų. Tokį informacijos pateikimo būdą galima vertinti kaip keliantį realų pavojų vaikų sveikatai.

Vaikai – vaikams apie saugų seksą
Didžiulį nerimą kelia ŠPSSA įgyvendinamos programos: „Bendraamžiai – bendraamžiams”, mokyklose veikiančios „atraminės grupės“, klubas „Optimistai“, kurių vienas iš tikslų vaikų lūpomis kalbėti vaikams apie „saugų seksą“. Pvz., minėtas klubas „Optimistai“ suformulavo savo dešimt jaunimo teisių. Viena jų skelbia: „Jaunimas turi teisę į seksualinę saviraišką“. Kitaip sakant, vaikai šviečia vaikus, kaip neturėti vaikų. Tuo tarpu ŠMM išleistose „Universaliose sveikatos ugdymo bei rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programose“ kalbama, jog vaikus gali mokyti tik „specialiai pasirengę pedagogai, psichologai, socialiniai pedagogai, išklausę spec. kursus“(8) . Nei apie medikus, nei juo labiau apie vaikus švietėjus nėra net užuominos. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, jog informacinės visuomenės jaunimas, nuo savo bendraamžių, gyvenusių XIX a., žmogaus gyvybės pradėjimo klausimais turi tą pačią nuostatą – gyvybė prasideda ne lytinių santykių dėka, arba „vaikus neša gandrai“. Praeityje gyvybės pradėjimas buvo kruopščiai slepiama paslaptis, siekiant per anksti nepažadinti vaiko smalsumo, o šiandien – priešingai. Demonstruojant apsisaugojimo priemones aktyvinama vaiko vaizduotė, kuri paskatina veikti. Ši veikla samoningai nesiejama su galimu naujos gyvybės pradėjimu. Matyt, neatsitiktinai Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos tinklapyje (www. spa.lt) vaikai pavaizduoti besiritantys iš kiaušinio.

Milijonas parduotų prezervatyvų per metus
ŠPSSA įsijungė į vadinamąjį Enet marketingo tnklą. Enet kompanija (kaip jie patys prisistato) yra tiltas tarp pelno siekiančių struktūrų ir nevyriausybinių organizacijų. Enet savo veikla siekia: „1) padidinti prezervatyvų naudojimą tarp 16-25 m. amžiaus populiacijos; 2) sumažinti abortų ir lytiniu keliu plintančių ligų skaičių; 3) išplėsti kontraceptikų rinką; 4) remti išlaikomas vietines Šeimos planavimo asociacijas (komisiniais nuo pardavimų, biznio plėtros)“(9). Nuo 1998 m. Lietuvoje ŠPSSA sėkmingai pradėjo įgyvendinti markės COOL prezervatyvų marketingą. „Prezervatyvų prekinis ženklas priklauso Lietuvos šeimos planavimo asociacijai (šios produkcijos įpakavimas paženklintas ŠPSSA logotipu; aut. pastaba), kuri nuo parduodamos produkcijos gauna komisinius. Po penkerių metų šiomis lėšomis bus remiamos žiniasklaidos ir šviečiamosios kampanijos, tad nebereikės tolesnės donorų paramos. Per septynerius metus vien tų pajamų pakaks asociacijos išlaikymui“, rašoma IPPF interneto tinklapyje (2). Aktyvaus prezervatyvų marketingo modelis 1997 m. išbandytas Latvijoje, kur per metus buvo parduota daugiau kaip 1 milijonas prezervatyvų, o iki 2002 metų – 10 milijonų. 2002 m. šios bendrovės gaminami prezervatyvai COOL yra parduodami šešiose Rytų Europos šalyse, o pastaruoju metu tapo rinkos lyderiais savo prekių grupėje Baltijos šalyse, kur, kaip parodė A. C. Neilson atliktas tyrimas, jie užima 36 proc. visos rinkos (3). Pastarieji faktai įtikinamai paaiškina ŠPSSA suinteresuotumą ir jos didžiulį norą mokyklose šviesti vaikus, kaip naudoti prezervatyvus ir kontraceptikus.
Tai, kad valstybiniuose švietimo sistemos veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose kalbama apie dorinį ir lytiškumo ugdymą, labai neparanku ŠPSSA, nes jai užkertamas tiesioginis kelias į mokyklas. Todėl sumanytas „Reprodukcinės sveikatos“ įstatymo projektas numato ištaisyti šią Lietuvos valstybės nuostatą – ugdyti dorą jaunąją kartą. Projektas sėkmingai buvo pristatytas Seime 2002 m. rudens sesijoje. Kitaip ir negali būti, kai asociacijos prezidentas – Seimo narys. Laukdama palaimingo momento, kai Seimas ims svarstyti šį įstatymo projektą, asociacija atkakliai formuoja Seimo narių ir visuomenės nuomonę. Kiekvienas Seimo narys kartą ar du per savaitę gauna ŠPSSA informacinį biuletenį „Reprodukcinė sveikata ir teisės“. Viename iš paskutiniųjų šių biuletenių netgi buvo pristatytas prezervatyvų ir kontraceptikų dalijimo nemokamai paaugliams ekonominis efektas. Šie biuleteniai platinami ir Lietuvos moterų informaciniame tinkle, kuris jungia visas elektroninį paštą turinčias moterų organizacijas.
Kai medikai, neturėdami deramo pedagoginio išsilavinimo, imasi švietėjiškos veiklos – rezultatai akivaizdūs.

Lytinis švietimas nemažina paauglių neštumų
Lietuvoje (lytinio švietimo aktyvėjimo pradžioje) nepilnamečių abortų buvo 698, 1995 m. – 2229, 1996 m. – 2283, 1997 m.– 2196 (5).
1996 m. lytiniu keliu plintančių ligų užregistruotas rekordinis skaičius, net 52 kartus didesnis nei 1990 m. (4).
Jungtinėje Karalystėje abejuose parlamento rūmuose svarstoma labai rimta galimybė nutraukti lytinio švietimo programų finansavimą kaip visiškai nepateisinusį vilčių. JK paauglių nėštumų skaičius yra pats didžiausias Europoje. Anglijos spaudoje pasirodė dr. David Patton (Nottingham universitetas) tyrimai skelbia, jog merginų, lankančių šeimos klinikas, skaičius nuo 1992 iki 2000 m. išaugo net 144 proc.; piliulių, naudojamų po lytinio akto, suvartojimo kiekis per tą patį laikotarpį padidėjo tris kartus. Tačiau lytiniu keliu plintančių ligų tarp 16–19 m. merginų padaugėjo 58 proc. per tą patį laikotarpį (6).
Užsienio patirtis įrodė, jog lytinio švietimo programos ir į jas investuotos lėšos nuvilia. Pernai metais gegužės mėn. pradžioje vykusioje JTO spec. Generalinėje Asamblėjoje, skirtoje vaikų problemoms, net 300 organizacijų siekė paveikti dalyvius, kad priimtų sprendimą, teikiantį pirmenybę skaistumo ugdymui, o ne prezervatyvų platinimui, kovojant su AIDS. Šioje asamblėjoje JAV administracija griežtai pasisakė prieš termino „reprodukcinis“ naudojimą, teigdama, jog juo stengiamasi paslėpti abortų propagandą (7).
JAV prezidentas Dž. Bušas padarė puikią išvadą iš netinkamo pinigų investavimo į seksualinį švietimą. Nuo pat pirmos prezidentavimo dienos jo politika nukreipta ne į lytinio švietimo, bet į susilaikymo ir doros ugdymo programas. Jau pačią pirmą savo darbo dieną (2001 sausio 22 ), 28-ųjų bylos Roe prieš Wade (aut. pastaba – aukščiausio teismo byla, legalizuojant abortą JAV metinių dieną) Dž. Bušas grąžina Reigano eros „Globalaus nutildymo taisyklę“ (global gag rule) tarptautinėms šeimos planavimo progamoms, t.y. nutraukia finansavimą. Nuo spalio mėn. pradeda skatinti „susivaldymo“ mokymo programų finansavimą.

Iš tiesų kas gi slypi už atkaklaus noro įdiegti lytinį švietimą? Ar tikrai kilnus troškimas apsaugoti mūsų jaunuomenę nuo klaidų? O gal kai kam lytiniu keliu plintančių ligų gausėjimas, paauglių abortai ir neplanuoti nėštumai yra tikra „aukso gysla“?

Nuorodos
1. Daudaravičienė V. Lytinio ugdymo ir lytinio švietimo priešprieša bendrojo lavinimo mokyklose: problemos ir perspektyvos. Magistro diplominis darbas. VDU, 2001.
2. (http://mirror.ippf.org/review1998/cool.htm).
3. http://ippfnet.ippf.org/pub/IPPF_News/News_Details_s.asp?ID=1878).
4. Lapinskaitė G. Pranešimas konferencijoje „AIDS. Kovas su pasekmėmis ar priežastimis?“ LR Seime, 2002 11 16.
5. Šaulauskienė A. Vaisingumo pažinimas ir valstybinė šeimos politika. Kaunas. 1998, 33 p
6. http://news.bbc.co.uk/hi/english/health/newsid_2132000/2132265.stm).
7. (http://www.washtimes.com/national/20020505-31514864.htm).
8. Švietimo ir mokslo ministerija. Universaliosios sveikatos ugdymo bei rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos. Vilnius, 2000, 25 p.
9. http:www.ippf-enet.com/action/how/default.htm